Vincenzo Scamozzi

Vinčencas Skamocis (it. Vincenzo Scamozzi, 1548–1616 m.) – italų vėlyvojo renesanso architektas, architektūros teoretikas, scenografas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vinčencas Skamocis gimė 1548 m. rugsėjo 2 d. Vičencoje. Jis mokėsi pas tėvą Džiandomeniką Skamocį, kuris buvo statybų prižiūrėtoju, vadovu. Tėvas jam perdavė S. Serlio estetikos principus. 1572 m. jis mokėsi Venecijoje, susipažino su Vitruvijaus veikalu ir jo Danielės Barbaro ir Andrėjos Paladijo interpretacijomis. 1578−80 m. gyveno Romoje, studijavo vietos architektūrą ir antikinį palikimą. Po to grįžo į Vičencą, kur su tėvu statė rūmus ir užmiesčio vilas. Po A. Paladijo mirties jam buvo patikėtas Olimpiko teatro projekto Vičencoje įgyvendinimas. Teatre V. Skamocis daug prisidėjo sukuriant scenos dekoraciją (išlikusi originali iki šių laikų). Po to jis dirbo Venecijos respublikos teritorijoje, lankėsi Prahoje, Šveicarijoje, Vokietijoje. Paryžiuje studijavo prancūzų gotikinę architektūrą. Venecijoje jam teko užbaigti J. Sansovino Šv. Morkaus biblioteką, A. Paladijo Šv. Jurgio Didžiąją baziliką. Jis 1582 m. paruošė Venecijos Prokuratorių rūmų planus − šiuos vėliau užbaigė statyti B. Longena. V. Skamocio pagrindiniu teoretiniu veikalu buvo 1615 m. išleista šešiatomė „Universaliosios architektūros idėja“ (L’idea dell’architettura universale). V. Skamocis mirė 1616 m. rugpjūčio 7 d. Venecijoje. Jo architektūra per Inigą Džounsą paveikė Anglijos klasicistinę architektūrą bei architektus Šiaurės Italijoje ir kitur Europoje.