Viešvilė (upė)
| Viešvilė | |
|---|---|
| Viešvilės rezervatas
| |
| Ilgis | 21 km |
| Baseino plotas | 104 km² |
| Vidutinis debitas | 0,78 m³/s |
| Ištakos | Buveinių ežeras |
| Žiotys | Nemunas |
| Šalys | Lietuva |
| Viešvilė | |
Viešvilė – upė Lietuvoje, Tauragės ir Jurbarko rajonuose; Nemuno dešinysis intakas. Ilgis 21 km, baseino plotas 104 km². Ištakos – 12 km į pietryčius nuo Tauragės, išteka iš Buveinių ežero, teka į pietus miškais, per Artosios ornitologinį draustinį. Žemupyje pasuka į pietvakarius, įteka į Nemuną (95 km nuo jo žiočių) už Viešvilės miestelio.
Intakai: Ežerėlis, Ištoka, Kasikas (dešinieji).
Upės vagos nuolydis – 138 cm/km[1]. Siekiant išsaugoti upėtakius, upės baseine įkurtas ichtiologinis draustinis. Nuo 1991 m. visa upės vaga ir apylinkės (išskyrus žemupį) – Viešvilės rezervato teritorija. Žemupyje įrengti Viešvilės I, Viešvilės II ir Gulbinų tvenkiniai, greta įsikūręs Viešvilės miestelis.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Viešvilė (Wayswille) minima 1386 m. kryžiuočių kelių aprašymuose[2].
Upėvardis kildinamas iš šaknies *vieš-, kuri galėjusi reikšti „tekėti, bėgti“ (plg. skr. वेशन्तः = IAST: veśantáḥ „tvenkinys“, skr. वेषति = IAST: véṣati „liejasi, bėga“, skr. विषम् = IAST: viṣam „vanduo“, lot. vīrus „klampus skystis, sultys“, sen. isl. veisa „pelkė“).[3]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Viešvilė (upė). Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 512
- ↑ „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ I t. Norbertas Vėlius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. T.1: 429 psl.
- ↑ Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. – Vilnius, Mokslas, 1981. // psl. 1–408
