Vidurio Afganistano kalnai

Didžiojo Irano regionas Hazaradžatas هزاره جات
Vėliava
Šalis	centrinis Afganistanas
Tautos	hazarai
Miestai	Bamijanas
Didžiojo Irano regionai: Kurdistanas, Lorestanas, Chuzestanas, Irakas, Azerbaidžanas, Tabaristanas, Farsas, Jazdas, Kermanas, Chorasanas, Chorezmas, Sistanas, Puštūnistanas, Beludžistanas

Vidurio Afganistano kalnai arba Hazaradžatas, Chazaredžatas (pers. هزاره‌جات = Hazārajāt) – istorinis-kultūrinis Didžiojo Irano regionas, esantis Afganistano centrinėje dalyje. Šiame regione vyrauja etninė grupė hazarai, yra atsikėlusių puštūnų, tadžikų bei čaraimakų.

Regionas apima didžiąją dalį Afganistano Goro, Bamijano, Daikondžio, Vardako, Gaznio provincijų.

Geografija

Kelias pro Vidurio Afganistano kalnus

Šis kalnų masyvas yra Irano kalnyno rytinė dalis ir kartu Hindukušo kalnyno vakarinė atšaka. Ilgis ~600 km, plotis iki 300 km, aukštis iki 4148 m (Džamo kalnas). Kalnagūbriai spinduliškai nusidriekę į pietvakarius nuo Hindukušo. Sudaryti iš klinties ir skalūnų.

Būdingos kalnų dykumos, pusdykumės, stepės. Pietuose ir pietvakariuose yra oazių.

Rytuose bei pietryčiuose Hazaradžatas leidžiasi į Puštūnistaną, ir į Kabulą veda Unai perėja. Šiaurės rytuose jis susisiekia su kitu kalnų regionu – Nuristanu. Šiaurėje jis leidžiasi į Baktrijos lygumas, o vakaruose – į Firozkoho ir Herato lygumas. Pietvakariuose esančio dykumos jį atskiria nuo Sistano.

Visas regionas padalintas kalnų grandinių į paskirus slėnius, kuriuos neretai drėkina aukštikalnių upės. Regione prasideda visos svarbiausios Afganistano upės: Kabulas, Arghandabas, Helmandas, Farahas, Chašas, Hari, Murgabas, Balchas, Kundūzas ir kt.

Tarp svarbiausių regiono slėnių yra Bamiano slėnis šiaurės rytuose, Goro regionas (Hari upės aukštupis) šiaurės vakaruose, Behsudas (Helmando aukštupis) pietryčiuose, Nili pietuose, ir kt.

Istorija

Kalnuotas ir atokus regionas per tūkstančius metų tarnavo kaip buferinė zona, skyrusi Chorasaną (Baktriją) šiaurėje ir Puštūnistaną (Arachosiją) pietuose. Vietos slėnius per istoriją bent nominaliai kontroliavo Achemenidų, Graikų-Baktrų, Maurijų, Kušanų, Eftalitų, Samanidų imperijos.

Islamo geografų jis buvo įvardijamas tiesiog kaip „aukštikalnių kraštas“, o X a. geografas al-Makdisi jį vadino Gharj Al-Shar. Į šį atokų regioną sunkiai skverbėsi islamas, ir X a. jis vis dar buvo išlaikęs Budizmą bei kitus indiškosios kultūros bruožus, kurie vietos genčių tarpe iš Indijos paplito pirmaisiais mūsų eros amžiais. Tik XI a., kraštą kontroliuojant Gaznevidams, vietos slėniai priėmė islamą.

XII a. viena iš vietinių karalysčių Goro regione sukūrė galingą imperiją, kurios kontrolė siekė Indiją rytuose ir Chorasaną vakaruose. XIII a. Guridus nukariavo Chorezmšachai ir Mongolai.

Greičiausiai po mongolų užkariavimų kalnyną apgyvendino mongolų etnosai, kurie maišėsi su vietos gyventojais ir perėmė vietinę kultūrą. Taip formavosi hazarai, kurie savo rasine išvaizda yra artimesni mongolams, o kalba ir kultūra – tadžikams. Nors jų regioną ir toliau nominaliai valdė įvairios imperijos, hazarai buvo de facto nepriklausomi, ir pasidalinę į smulkias karalystes.

XIX a. pietiniams hazarų kaimynams puštūnams konsoliduojant valdžią ir tapus svarbia jėga regione, hazarų tarpe irgi prasidėjo vienijimosi procesai. Pavyzdžiui Afganistaną valdant Dostui Muchamedui, Behsudo valdovas Jazdanbachšas bandė suvienyti hazarų gentis, kas kėlė grėsmę jaunai puštūnų valstybei. Kad būtų galima geriau kontroliuoti šį regioną, per XIX a. buvo vykdomos ekspedicijos, kurios aprašė pusiau nomadišką to meto hazarų gyvenimą.

Pačioje XIX a. pabaigoje Hazaradžatas buvo de facto inkorporuotas į Afganistano teritoriją, vietos gyventojai apdėti mokesčiais ir priversti atlikti karinę tarnybą. XX a. I pusėje inkorporacija dar labiau stiprėjo gerinant krašto infrastruktūrą, tiesiant naujus kelius. Didelė dalis hazarų paliko savo gimtąsias vietas ir migravo į miestus, kur greitai asimiliavosi.

1979 m. Afganistane prasidėjus pilietiniam karui, Hazaradžatas vėl tapo nebekontroliuojamas iš centrinės valdžios. Čia nesiekė komunistų kontrolė, ir hazarai, vadovaujami Said Ali Behešti, susikūrė de facto nepriklausomą valstybę. Jų ideologiją atsipindėjo hazarų religinė partija Afganistano Islamo vienybės revoliucinė taryba, siekusi sugrąžinti regioną į XIX a. tradiciją. Afganistane į valdžią atėjus talibams, Hazaradžatas buvo sugrąžintas į centrinės valdžios kontrolę. Prieš čia gyvenančius hazarus pradėtas taikyti etninis valymas.