Valdininkas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Valdininkas - administracinį darbą valstybės institucijose dirbantis asmuo.

Valdininkui pavedama vykdyti vyriausybės priimtus įstatymus, pavedimus, užtikrinti, kad būtų laikomasi jau galiojančių įstatymų ir taisyklių. Valdininkas turi būti pavaldus tik savo tiesioginei vadovybei ir jo darbą reglamentuojančioms instrukcijoms. Jis turėjo būti atribotas tiek nuo profesionalių politikų, tiek nuo eilinių piliečių spaudimo pažeisti instrukcijas.

Rusija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Carinėje Rusijoje valdininkas (rus. чино́вник) buvo valstybės tarnautojas, turintis rangą (laipsnį) (rus. чин). Valdininkų klasė atsirado, kai buvo priimta Rangų lentelė (1722 m.). Po Spalio revoliucijos 1917 m. valdininkų klasė buvo likviduota. Valstybės valdyme dalyvaujantys asmenys pradėti vadinti valstybės tarnautojais. Rusijoje valdininkais šnekamojoje kalboje iki šiol vadinami valstybės tarnautojai, išreiškiant neigiamą, paniekinamą požiūrį į tarnautojų nelankstumą, prastą darbą ir pan., pabrėžiant valdžios sąvoką.

Lietuva[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvoje valdininkai du kartus buvo oficiali pareigybių klasė[1]:

  • tarpukario Lietuvoje[2]
  • atkurtoje Lietuvoje 1990-1999 m.

Žodis valdininkas yra kilęs iš žodžio valdyti. Valdininkas laikomas terminu laikų, kai į žmones buvo žiūrima kaip į pavaldinius, kurie turi būti pavaldūs. Šiuo metu požiūris į žmones yra pasikeitęs ir manoma, kad valdžia turi tarnauti žmonėms, todėl valdininkai pradėti vadinti valstybės tarnautojais. Žodis valdininkas yra taisyklingas ir jį galima vartoti. Tiesiog pasikeitė oficialūs terminai. Kol galiojo „Valdininkų įstatymas“ (iki 1999 m.), tol buvo galima vartoti terminą valdininkas. 1999 m. liepą priimtas „Valstybės tarnybos įstatymas“, valstybės tarnyboje dirbantys asmenys pavadinti valstybės tarnautojais.[3]

1990 m. atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje vis dar vyravo senoji carinės Rusijos valdininkija. Valdininkams buvo būdingas pataikavimas, korupcija, atsargumas bei naujovių stoka. Todėl Lietuvai tapus Nepriklausoma reikėjo iš naujo sukurti visą valstybės valdymo sistemą.

1995 m. gegužės 1 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos Valdininkų įstatymas[4], kuriame buvo numatytos valdininkų teisės, pareigos, draudimai, taip pat valdininkų lygiai.

Valdininkų lygiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Valdininkai skirstomi į A ir B lygius:

  • A lygio valstybės valdininkai – tai tarnautojai, kuriuos skiria Seimas, Prezidentas ir Vyriausybė. Jie padeda valstybės politikams vykdyti jų funkcijas. Įgaliojimų trukmė priklauso nuo tiesioginių vadovų. Darbą vertina jų vadovai.
  • B lygio valstybės valdininkai – tai tarnautojai, kuriuos skiria Seimas, Prezidentas ir Vyriausybė. Tai ministerijų, Vyriausybės įstaigų (departamentų, tarnybų, inspekcijų), kitų valstybės valdymo institucijų, taip pat kiti pareigybių sąraše nurodyti tarnautojai. Šių valdininkų tarnyba nėra susijusi su institucijų įgaliojimų trukme. Darbas vertinamas kiekvienais metais pagal darbovietės vidaus taisykles, o kas trejus metus rengiamas darbo atestavimas.
  • A lygio savivaldybių valdininkai - kontrolieriai, jų pavaduotojai ir kiti pareigybių sąraše nurodyti tarnautojai, padedantys savivaldybių politikams vykdyti savo funkcijas. Šių valdininkų tarnyba susieta su jų tiesioginių vadovų įgaliojimų trukme.
  • B lygio savivaldybių valdininkai - Vietos savivaldos įstatymo nustatyta tvarka skiriami, taip pat kiti pareigybių sąraše nurodyti tarnautojai. Šių valdininkų tarnyba nesusieta su juos į pareigas paskyrusių institucijų įgaliojimų trukme.

Valdininkų teisės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Turi teisę atsisakyti užduoties, jei ji prieštarauja įstatymams.
  2. Turi teisę institucijos lėšomis kelti kvalifikaciją ir gauti už tą laiką tarnybinę algą.
  3. Turi teisę stažuotis kitose institucijose, taip pat ir užsienyje.

Draudimai valdininkams[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Negali dirbti kitose įmonėse ar organizacijose, negali turėti kitų pareigų bei pajamų, išskyrus atlyginimą už kūrybinę veiklą.
  2. Negali turėti individualios įmonės ir valdyti daugiau kaip 10 % vienos įmonės vertybinių popierių ir būti ūkinės bendrijos nariu.
  3. Negali atstovauti kitų įstaigų bei kitų šalių įstaigų interesams.
  4. Negali streikuoti.
  5. Negali gauti dovanų.
  6. Negali naudoti darbovietės turto asmeninėms reikmėms.

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Raipa A.,Smalskys V., Tarpukario Lietuvos valdininko įvaizdis ir jo veiklos efektyvumo problemos, VIEŠOJI POLITIKA IR ADMINISTRAVIMAS, 2003. Nr. 6.
  2. Krupavičius A., Masiulis K., Valstybės tarnyba Lietuvoje: praeitis ir dabartis, Vilnius, 2007.
  3. Ar tiesa, kad... ... „valdininkas“ nevartotinas žodis?[neveikianti nuoroda]
  4. Lietuvos Respublikos valdininkų įstatymas//Valstybės žinios. 1995 m. balandžio 4 d. Nr. I – 836 Vilnius