Pereiti prie turinio

Vaidmuo

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Mantas Jankavičius Tado Blindos vaidmenyje

Vaidmuoaktoriaus ar kito atlikėjo vaidinamas personažas spektakliuose teatre, kine, cirke, operoje, balete ir pan. Atlieka konkretų režisieriaus iškeltą tikslą, įkūnija pasirodyme reikalingą vaizdinį.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aktoriai dažniausiai susipažinę su vaidmens kūrimo būdais (teatrinėmis mokyklomis). Pagal Konstantiną Stanislavskį (Stanislavskio sistema), vaidmens kūrimas yra nuolatinis aktoriaus pasirengimas ir darbas su savimi, paremtas kūryba ir išgyvenimais. Bertoldas Brechtas Stanislavskio teorijas laikė mistinėmis, žavėjosi Pekino opera bei kinų aktorių gebėjimu sukurti atstumą tarp savęs ir kuriamo personažo. Pagal B. Brechtą, tekstas ir gestas, šokis ir žodis veikia kartu. Svarbus prancūzų teatro pedagogas Charles Dullin labiausiai vertino improvizacinius sugebėjimus, kūrybinį aistringumą, nuoširdumą. Vsevolodas Mejerholdas pripažino ne vidinius (dvasinius, psichologinius) kūrybinius impulsus, o kūno mechanikos dėsnių išmanymą bei precizišką kūno ir balso valdymo techniką. Juozas Miltinis buvo griežtas, despotiškas, reikalavo iš vaidmenų atlikėjų visiško atsidavimo, pasišventimo.

Ruošdamasis vaidinti, aktorius aiškinasi vaidmens aspektus – personažo biografiją, jo santykius su kitais veikėjais, atskirų scenų ir pagrindinį pjesės įvykį ir pan. Vystant personažą svarbi režisieriaus vizija, idėjos ir jomis paremti nurodymai. Režisuojant preciziškai, kūryboje lieka erdvės aktoriaus spontaniškumui, improvizacijai.

Be režisieriaus ir kolegų įtakos, dar yra aktoriaus ir publikos santykis. Aktoriaus asmenybė yra svarbus kūrybinis veiksnys. Gilindamiesi į pjesę, vedami kūrybinių ieškojimų, santykio su režisieriumi ir kolegomis, aktoriai siekia sukurti vaidmens struktūrą, suvokti literatūrinį personažą. Scenoje kūrėjai nesijaučia esantys savimi, įsijaučia į vaidmenį, tačiau po vaidinimo nelieka su personažu, „sugrįžta" į savąją asmenybę.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Seymour Fisher, Rhoda L. Fisher. „Pretend the World Is Funny and Forever: A Psychological Analysis of Comedians, Clowns, and Actors“. ISBN 0-89859-073-6

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]