Vaidmuo

Mantas Jankavičius Tado Blindos vaidmenyje

Vaidmuo – aktoriaus ar kito atlikėjo vaidinamas personažas įvairių žanrų spektakliuose teatre, kine, cirke, operoje, balete ir pan.

Vaidmens kūrimas

Vaidmens kūrimas yra ilgas ir nuoseklus aktoriaus ir režisieriaus bendras darbas. Vaidmenis kuriantys aktoriai būna susipažinę su įvairiomis teatro mokyklomis, vaidmens kūrimo metodais. Pagal Konstantiną Stanislavskį, vaidmens kūrimo procesas yra nuolatinis aktoriaus darbas su savimi, paremtas individualia kūrybine veikla ir išgyvenimais. Daugelyje pasaulio šalių Stanislavskio sistema padarė perversmą aktorių pasirengime bei vaidmens kūrime. Tuo tarpu Bertold Brecht laikė Stanislavskio teorijas mistinėmis. B. Brechtas žavėjosi Pekino opera bei kinų aktorių gebėjimu sukurti atstumą tarp savęs ir kuriamo personažo. Pagal B. Brechtą, tekstas ir gestas, šokis ir žodis veikia kartu. Charles Dullin, vienas iš svarbiausių prancūzų teatro mokytojų, vaidyboje labiausiai vertino improvizacinius sugebėjimus, kūrybinį aistringumą, nuoširdumą. Vsevolodas Mejercholdas pripažino ne vidinius (dvasinius, psichologinius) kūrybinius impulsus, o kūno mechanikos dėsnių išmanymą bei precizišką kūno ir balso valdymo techniką. Juozas Miltinis, pasak amžininkų, buvo labai griežtas, despotiškas, reikalavo iš vaidmenų atlikėjų visiško atsidavimo, pasišventimo.

Rengdamas būsimą vaidmenį aktorius išsiaiškina įvairiausius vaidmens aspektus – personažo biografiją, jo santykius su kitais veikėjais, atskirų scenų ir pagrindinį pjesės įvykį, kitas aplinkybes. Daugeliu atvejų vystant personažą ypatingą reikšmę visų pirma turi režisieriaus vizija. Aktoriui privalu prisitaikyti prie režisieriaus nurodymų ir reikalavimų. Tačiau net ir esant griežtiems režisūriniams sprendimams kūrybos procese lieka erdvės aktoriaus spontaniškumui, improvizacijai.

Vaidmens kūrimo procese, be režisieriaus ir kolegų įtakos, dar egzistuoja aktoriaus ir publikos santykis. Paties aktoriaus asmenybė yra centrinė kūrybinio proceso figūra. Gilindamiesi į pjesės medžiagą, vedami asmeninių kūrybinių ieškojimų, santykio su režisieriumi ir kolegomis, aktoriai siekia sukurti gilią vaidmens struktūrą, visapusiškai suvokti literatūrinį personažą. Scenoje kūrėjai nesijaučia esantys savimi, įsijaučia į vaidmenį, tačiau po vaidinimo nelieka su personažu, „sugrįžta" į savąją asmenybę.

Literatūra

• Seymour Fisher, Rhoda L. Fisher. „Pretend the World Is Funny and Forever: A Psychological Analysis of Comedians, Clowns, and Actors“. ISBN 0-89859-073-6

Nuorodos

• Viktorija Bružaitė. Aktorius vs. vaidmuo (literaturairmenas.lt) Archyvuota kopija 2015-05-27 iš Wayback Machine projekto.