Utenos siaurojo geležinkelio stotis
-
Šis straipsnis apie siaurojo geležinkelio stotį. Apie geležinkelio stotį skaitykite straipsnyje Utenos geležinkelio stotis.
Koordinatės: 55°29′39″š. pl. 25°34′56″r. ilg. / 55.49411°š. pl. 25.58221°r. ilg.
Utenos siaurojo geležinkelio stotis | |
![]() Stoties pastatas 2012 m. |
|
Šalis | Lietuva |
---|---|
Gyvenvietė | Utena |
Linijų skaičius | 4-5 |
Geležinkeliai | Panevėžio–Pastovio geležinkelis |
Atidaryta | 1901 m. |
Utenos siaurojo geležinkelio stotis – siaurojo geležinkelio stotis Utenoje, Stoties g. 39. 1901–1972 m. aptarnavo Panevėžio–Pastovio geležinkelį, uždarytą 750 mm vėžę perdarius į 1520 mm vėžę. 2001 m. į Kultūros vertybių registrą įrašytas stoties kompleksas (unikalus kodas 25806), jame esantis stoties pastatas (unikalus kodas 25807) bei vandens bokštas (unikalus kodas 16803). Stoties pastatas priklauso Utenos kraštotyros muziejui, pastate 2015 m. įkurtas Laisvės kovų muziejus.[1]
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1897 m. pradėta tiesti 144 km ilgio Panevėžio–Švenčionėlių atkarpa, kurioje įrengtos Troškūnų ir Utenos geležinkelio stotys. Darbinių traukinių eismas atkarpa prasidėjo 1899 m. spalio 28 d., oficialus atidarymas įvyko 1901 m. gegužės 13 d.[2] Geležinkelio stoties pastatas pastatytas vienaaukštis, mūrinis, vėlyvojo klasicizmo stiliaus.[3] Įrengtas 20 kub. m talpos mūrinis vandens bokštas.[2] 1959 m. stoties situacijos plane pavaizduotas 4-5 linijų kelynas, ~50 m ilgio rampa.[4]
1972 m. gruodį nutraukti siaurojo geležinkelio reisai, 1973 m. pradėta ardyti bėgius ruože Rubikiai–Švenčionėliai.[5] Utenos siaurojo geležinkelio stotis neteko reikšmės. Po Nepriklausomybės atkūrimo stoties kompleksas įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, vandens bokštas privatizuotas.[6]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Senojoje geležinkelio stotyje apsigyveno neįprasti keleiviai
- ↑ 2,0 2,1 Kuktiškių istorijos fragmentai. Geležinkelis
- ↑ Utenos ir Utenos pašto stoties istorija
- ↑ Kultūros vertybės pagrindinis dosjė Nr: PD-25806
- ↑ Jakštas, Algis. „Siaurukas – neatsiejama Švenčionėlių istorijos dalis“. Švenčionių kraštas. Pasiektas 2017-01-18.
- ↑ Kad kultūros paveldas išliktų ateities kartoms