Utenos Šv. Mykolo sentikių cerkvė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Utenos sentikių cerkvė)
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 55°29′03″š. pl. 25°35′16″r. ilg. / 55.484212°š. pl. 25.587894°r. ilg. / 55.484212; 25.587894

Orthodox.png
Utenos Šv. Mykolo sentikių cerkvė
Utena. Sentikių cerkvės priekis.JPG
Rusiškas pavadinimas Свято-Михайловская церковь
Gyvenvietė Utena
Adresas Joneliškio g. 12
Statybinė medžiaga medis
Pastatyta 1991 m.

Utenos sentikių cerkvėUtenos sentikių religinės bendruomenės maldos namai Utenoje, Joneliškio g. 12 (kampe su Pilies g.), šalia privačių sodybinių namų kvartalo. Cerkvė stovi miesto pietvakariniame pakraštyje, Joneliškio mikrorajone, piečiau praeina  208  Pietrytinis Utenos aplinkkelis .

Utenoje sentikių cerkvė pastatyta 1991 m. Šventikas – Antonijus Lesnikovas, Lietuvos pomorų sentikių aukščiausiosios tarybos narys.

Cerkvės galinis fasadas
Vartai į šventorių iš Pilies g.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Utenos sentikių bendruomenė pradėjo kurtis 1950–ųjų pradžioje. Pagal I. Nikitiną, čia pomorų bendruomenė gyvavo nuo 1930–ųjų metų.[1] Kitais duomenimis, 1937 m. vietos katalikų parapijos apyskaitoje įrašyta, kad Utenos mieste, be katalikiškų, buvo 7 žydų sinagogos ir 1 stačiatikių cerkvė, taip pat parapijoje minėtos ir dvejos žydų bei vienos stačiatikių kapinės.[2]

Po II pasaulinio karo sentikiai iš aplinkinių kaimiškųjų sentikių parapijų, skaičiuojančių savo istoriją nuo XVIII-XIX a. (Nečėnų, Sirvydžių, Šeimaties, Stalnioniškio), dėl pasikeitusių socialinių gyvenimo sąlygų ėmė keltis į miestus. Dalis jų pasirinko rajoninį centrą Uteną, kurioje ėmė sparčiai vystytis pramonė. Tačiau pokario laikotarpiu sovietų valdžia nedavė leidimo įsteigti sentikių bendruomenę Utenoje.

1980 m. mieste gyveno apie 1000 sentikių. Bendruomenės branduolį sudarė keli šimtai tikinčiųjų. Jiems ilgą laiką teko verstis be savo maldos namų. Tik 1980–ųjų pabaigoje ėmė keistis politinė padėtis, todėl 1989 m. rudenį prasidėjo cerkvės statyba. Spalio 24 d. buvo padėtas šventovės kertinis akmuo, kurį pašventino Vilniaus bendruomenės šventikas V. Vasiljevas, padedamas 96 metų amžiaus A. Volkovo. Didelę finansinę ir materialinę paramą statyboms suteikė Vilniaus, Klaipėdos bendruomenės, kai kurios Utenos įmonės ir organizacijos, pavieniai aukotojai. Statomais namais rūpinosi tuometinis sentikių bendruomenės pirmininkas E. Nikitinas, patarimais ir darbu prisidėjo Markas Ivanovas, Galaktionas Pančenko, Ivanas Nazarovas, Kiriakas Kalinkinas, Vasilijus Babachinas, Ana Rutkovskaja ir kiti. 1991 m. lapkričio mėn. statybos buvo baigtos. Po iškilmingo pašventinimo cerkvė atvėrė duris nuolatinėms pamaldoms. Toliau dar buvo baigiama šventovės išorės apdaila, vidaus apstatymas.

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Cerkvės pastatas suręstas pagal senosios rusų architektūros tradicijas, pagrindiniu fasadu orientuotas į vakarų pusę (Joneliškio g.). Išsiskiria aukštu dvišlaičiu, pusiau valminiu sogu. Pastatas sudėtas iš rąstų, fasadai apkalti apdailinėmis lentomis. Apima maldų ir gyvenamąsias patalpas. Įėjimai į šventovę įrengti iš trijų pusių. Virš prieangio iškilusi masyvi dviejų tarpsnių varpinė su kupolu ir kryžiumi. Rytinėje pastato pusėje ant kraigo įrengtas mažas kupoliukas su kryžiumi. Langų angos stačiakampės ir arkinės, su dekoratyviu stiklų skaidymu.

Maldos namus supa trapecijos formos, apie 0,32 ha dydžio šventorius. Teritorija aptverta metaline tvora, juosiama tankiai augančių, daugiausiai spygliuočių medžių ir krūmų. Įrengti treji nevienodo dydžio vartai patekti į šventorių – iš Pilies g. (veda platesnis takas), bevardžio skersgatvio (šiaurėje) ir Joneliškio g. (vakaruose, nuo automobilių stovėjimo aikštelės).

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka