Utenis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Utenis – legendinis Lietuvos kunigaikštis, paminėtas XVI a. trečiajame dešimtmetyje parašytoje Bychovco kronikoje.

Vardas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vardas Lietuvos metraščio sąvaduose rašomas įvairiai: Vtenus, Utienus, Utenus, Untianus.

Legendos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kronikose rašoma, jog Utenio tėvas buvęs Lietuvos ir Žemaičių didysis kunigaikštis, Naugarduko didysis kunigaikštis – Kukovaitis, o motina Pajauta. Po tėvo mirties 1221 m. Utenis prie Šventosios upės netoli Deltuvos pastatė paminklą (stabą), kuriam supuvus, išaugo miškas, vadinamas Kukovaičio vardu.

Laikomas Salako įkūrėju.

Šventaragis – Utenio sūnus – buvo sudegintas Šventaragio slėnyje Vilniuje, prie Vilnelės.

Ryšiai su Utena[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Spėjama, kad nuo Utenio vardo kilęs Utenos miesto pavadinimas. Neva jis supylė Didįjį Narkūnų piliakalnį, vadinamą Utenio pilimi, ir antrąjį mažąjį piliakalnį, vadinamą Utenio kapu. Rašytiniuose šaltiniuose (karaliaus Mindaugo laiške) 1261 metais pirmąkart paminėta medinė pilis prie Utenėlės upelio. Pasak padavimo, ją atstatęs kunigaikštis Utenis.

Istorikas Rimantas Jasas teigia,[1] kad Utenio vardas patikimuose šaltiniuose nepaliudytas, perimtas iš Utenos miesto pavadinimo ar vietovardžio.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos metraštis, Bychovco kronika, V., 1971, p. 206