Ukmergės kapinių koplyčia

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 55°15′31″š. pl. 24°46′29″r. ilg. / 55.258739°š. pl. 24.774606°r. ilg. / 55.258739; 24.774606

Kazimiero-bazn-kryzius-64.png
Ukmergės kapinių koplyčia
Ukmergė, Vaižganto kapų koplyčia.JPG
Savivaldybė Ukmergės rajonas
Gyvenvietė Ukmergė
Adresas Vaižganto g.
Statybinė medžiaga tinkuotas mūras
Pastatyta XIX a. pab.
Stilius istorizmas,neoklasicizmas
Galinė dalis

Ukmergės Vaižganto kapų koplyčia (Vaižganto koplyčia) yra Ukmergės miesto katalikų kapinėse, vadinamose Vaižganto kapinėmis, įsikūrusiomis prie Vaižganto gatvės. Pradėta statyti 1870 m., baigta XIX a. pabaigoje. Parapijai nepriklauso, religinės apeigos nevykdomos.

Vaižganto koplyčia išsiskiria tuo, jog tai nebuvo didikų ar turtingųjų laidojimo vieta – ji pastatyta vietos parapijiečių, bažnyčios ir tuometinio klebono Henriko Balevičiaus iniciatyva ir buvo skirta mirusiųjų šarvojimui. Nei pastato viduje, nei išorėje nėra jokių įrašų, žyminčių statybos metus, bet atsižvelgus į tai, jog statinys yra senųjų kapinių centre, įvertinus aplinkinių antkapinių paminklų užrašus, paminklotvarkininkai koplyčią datuoja XIX a. pab. - XX a. pr. statiniu.

Ilgai koplyčia nebuvo prižiūrima, joje pro kiauras angas patekdavo pašaliniai asmenys. Kurį laiką joje savo inventorių pasidėdavo kapinių duobkasiai. Kai kapinėmis ėmė rūpintis Ukmergės miesto seniūnija, duobkasiai nebeįleidžiami. Kapinių prižiūrėtojų žinioje esantis statinys minimaliai aptvarkytas: sutvarkytas vidus, nuo šiukšlių iškuoptas ir užkaltas rūsys, nuvalytos fasadinės sienos nuo nepadorių užrašų ir piešinių, lentomis ir plėvele užsandarintos langų angos. Kosmetinį remontą 2010 m. atliko se­niū­ni­jo­je pa­gal vie­šų­jų dar­bų pro­gra­mą dir­ban­tys as­me­nys.[1]

Koplyčia turi sakralinę ir architektūrinę vertę, yra neblogos būklės. 1998 m. pabaigoje įrašyta į rajono kultūros paveldo vietos registrą.[2] Į LR Kultūros vertybių registrą įtraukta 2008 m. (unik. kodas 31800).[3]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dėl leidimo Ukmergės parapijinėse kapinėse statyti koplyčią 1865 m. į Kauno gubernijos valdžią kreipėsi vyskupas Motiejus Valančius, esą be koplyčios nėra vietos mirusiųjų kūnams šarvoti, dėl ko parapijiečiai, kęsdami didelį nepatogumą, jau paruošė medžiagas jos statybai. 1866 m. pradžioje Ukmergės bažnyčios parapijiečiai iš generolo adjutanto fon Kaufmano gavo leidimą kapinėse statyti medinę koplyčią, paruošė akmenis, kalkes, rąstus. Tų pačių metų gegužę Ukmergės parapijinės bažnyčios klebonas kunigas Henrikas Balevičius dar kartą kreipėsi į Kauno gubernatoriaus kanceliariją, prašydamas leisti vietoje medinės pastatyti mūrinę koplyčią, nes kai kurie iš parapijiečių paaukojo naujajam statiniui plytų.

1868 m. buvo įrengti mūriniai koplyčios pamatai ir paruoštos sijos stogui. Vietos klebonas H. Balevičius raštu pasižadėjo pats padengti statybos išlaidas - be rinkliavų iš parapijiečių. Klebono pateiktas naujas mūrinės koplyčios planas buvo ištirtas Gubernijos valdybos statybos skyriuje ir pripažintas atitinkančiu bendrąsias civilinės architektūros normas. Apie tai, jog paruošta visa reikalinga medžiaga mūrinės koplyčios statybai, 1869 m. spalį Kauno gubernatoriaus kanceliarija raštu informavo generalgubernatorių. Išlikęs 1870 m. balandžio 30 d. raštas, siųstas tam pačiam generalgubernatoriui. Jame dar kartą prašoma leidimo statyti mūrinę koplyčią ir garantuojama, kad joje nebus įrengtas altorius, nevyks pamaldos. Pastatas, kaip nurodoma rašte, bus skirtas tik mirusiųjų šarvojimui (apeiginiams pastatams buvo keliami didesni reikalavimai, todėl ir buvo pabrėžiama, kad koplyčioje nevyks pamaldos).

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Koplyčia kompaktinio tūrio, stačiakampio plano, vienanavė, su rūsiu. Stogo forma – dvišlaitė, stogo dangos medžiaga – raudono molio čerpės. Sienos raudonų plytų, tinkuotos kalkiniu skiediniu, yra skliautiniai švieslangiai. Fasadų architektūrinis sprendimas – istorizmo su vyraujančia neoklasicistine stilistika fasadų visumos sprendinys. Viduje įrengtas istorizmo stilistikos medinis altorius su mensa ir retabulu.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]