Tualetinis vanduo
- Kitos reikšmės – Tualetas (reikšmės).
Tualetinis vanduo (pranc. Eau de Toilette) – parfumerijos gaminys, lengvo aromato kvepalai, kurių sudėtyje yra 5–15 % aromatinių junginių koncentracijos. Šie junginiai yra eteriniai aliejai, ištirpinti 80–90 % etilo alkoholyje. Nuo įprastų kvepalų skiriasi švelnesniu ir trumpiau išliekančiu aromatu, taip pat mažesniu eterinių aliejų kiekiu. Priklausomai nuo sudėtinių medžiagų, kvapas nuo pirmo papurškimo paprastai išsilaiko ne mažiau 2–3 valandų.[1]
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kvepalai „Eau de toilette“, alkoholio pagrindu sukurti kaip odekolono pirmtakai, pirmą kartą buvo pagaminti XIV a. Manoma, kad vengrų kūrėjas juos skyrė Vengrijos karalienei Elžbietai (1305–1380). Šis tualetinis vanduo vadintas „Eau de la reine de hongrie“ arba Vengrijos vandeniu, kuriame buvo rozmarino žolelių, leidusių kvapui lėtai išgaruoti nuo odos.[2] Tačiau kai kurie ankstyvieji mokslininkai, įskaitant Johaną Bekmaną, abejojo, ar jis buvo sukurtas Vengrijos karalienei.
Prancūzijos karalius Liudvikas XIV (1638–1715) savo apdarams kvepinti naudojo kvapų mišinį, vadinamą „dangišku vandeniu“. Jį sudarė agarmedžio, muskuso, apelsinų, rožių vandens ir kiti prieskoniai.[3]
Kai kurie tualetiniai vandenys kadaise buvo laikomi turinčiais medicininių galių. XIV–XVI a. vadinamasis „maro vanduo“ turėjo pagelbėti nuo buboninio maro.[4] Žurnalas „Medical Record“ 1905 m. pranešė, kad tualetinio vandens purškimas atstato energiją, prarastą verslo, socialinėse ir buitinėse situacijose.[5]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Kuo skiriasi kvepalai, odekolonas ir tualetinis vanduo. delfi.lt
- ↑ The History of Perfume Archyvuota kopija 2015-02-08 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Sherrow, Victoria, For appearance' sake: the historical encyclopedia of good looks, beauty, and grooming, Greenwood Publishing Group, 2001, ISBN 1-57356-204-1
- ↑ Dictionary of Traded Goods and Commodities, 1550–1820 by Nancy Cox and Karin Dannehl Archyvuota kopija 2014-11-29 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Interstate druggist, Volume 7, page 333