Pereiti prie turinio

Talačynas

Koordinatės: 54°24′32″š. pl. 29°41′38″r. ilg. / 54.409°š. pl. 29.694°r. ilg. / 54.409; 29.694 (Talačynas)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Toločinas)
Talačynas
blrs. Талачын, rus. Толочин
            
Bažnyčia
Talačynas
Talačynas
54°24′32″š. pl. 29°41′38″r. ilg. / 54.409°š. pl. 29.694°r. ilg. / 54.409; 29.694 (Talačynas)
Laiko juosta: (UTC+3)
Valstybė Baltarusijos vėliava Baltarusija
Sritis Vitebsko sritis Vitebsko sritis
Rajonas Talačyno rajonas
Gyventojų (2022) 9 823
Pašto kodas 211070

Talačýnas [1] (blrs. Талачын; arba Toločinas, rus. Толочин) – miestas šiaurės rytų Baltarusijoje, Vitebsko srityje, prie Drutės upės. Talačyno rajono centras.

Pirmą kartą paminėtas 1433 m., priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. 1772 m. įvyko pirmasis ATR padalijimas, po kurio Talačynas buvo atskirtas į dvi dalis, kurias skyrė Drutės upė: rytinė dalis kairiajame upės krante atiteko Rusijos imperijai ir vadinosi Senasis Talačynas (arba Rusų Talačynas), o vakarinė miestelio dalis dešiniajame krante liko LDK ir vadinosi Naujasis Talačynas (arba Užupio Talačynas). 1793 m. ir Naujasis Talačynas atiteko Rusijai. XIX a. šie miesteliai buvo skirtingose Mogiliavo gubernijos apskrityse – Senasis Talačynas Oršos apskrityje, Senojo Talačyno valsčiaus centras,[2] o Naujasis Talačynas – Siano apskrityje, Užupio Talačyno valsčiuje.[3] XIX–XX a. sandūroje miesteliai susijungė. 1955 m. Talačynui suteiktos miesto teisės.[4]

  1. Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
  2. Tołoczyn (3) Stary. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XII (Szlurpkiszki — Warłynka). Warszawa, 1892, 367 psl. (lenk.)
  3. Tołoczyn (2) Nowy. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XII (Szlurpkiszki — Warłynka). Warszawa, 1892, 367 psl. (lenk.)
  4. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1986. // psl. 430