Tikroji sora
 |
Dėmesio! Straipsnis ar jo dalis neturi išnašų į patikimus šaltinius. Dėl to medžiaga gali būti nepatikima. Pagal Vikipedijos nuostatas, nepatikrinama informacija gali būti trinama. Paieškokite patikimų šaltinių ir paremkite medžiagą išnašomis į šaltinius. |
| Panicum miliaceum | ||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Tikroji sora (Panicum miliaceum) | ||||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||
|
Tikroji sora (Panicum miliaceum) – miglinių (Poaceae) šeimos sorų (Panicum) genties augalas. Lietuviškai dar vadinama prosais.
Vienametis kultūrinis augalas. Stiebas šakotas nuošaknų. Lapai su nuleistomis lapamakštėmis. Žiedų šluotelės išsikerojusios. Grūdai su plėvelėmis. Žydi liepos-rugsėjo mėn.
Kilmė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Spėjama, kad tikroji sora buvo sukultūrinta prieš 7000 metų dviejuose atskiruose regionuose: Tolimuosiuose Rytuose ir Užkaukazėje.
Sudėtis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Sorų sėklose yra 12 % baltymų, 81 % krakmolo, 1 % ląstelienos, mineralinių medžiagų, 3,5 % riebalų, vitamino B. Sorose daugiau nei kitose kruopose yra kalio druskų.
Pritaikymas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Soros grūdai puikus kiaulių, paukščių, o šiaudai ir pelai – galvijų pašaras.
Mityba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tolimųjų Rytų virtuvėje šio augalo kruopos nuo seno plačiai naudotos Pekino virtuvėje (kin. shuzi), o kartu su kitomis grūdinėmis kultūromis perduotas ir į japonų (jap. kibi) bei korėjiečių virtuves. Kinijoje ji dar vadinama geltonaisiais ryžiais.
Dėl gero kruopų skonio, greito suvirimo ir dabar soros yra viena svarbiausių kruopinių kultūrų. Iš jų verdamos košės ir sriubos, kepami įvairūs gaminiai.
Dėl didelio kalio druskų kiekio, soros svarbios širdies veiklai. Kaip dietinis valgis birios košės rekomenduojamos sergant širdies, kraujagyslių ligomis, ateroskleroze, nuolatiniu vidurių užkietėjimu.
Etimologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Žodis sóra (kitaip sorà, sorė, soruõlė, sūrà) giminiškas latv. sāre. Tai labai neaiškus, įvairiai interpretuotas, galimai labai archajiškas žodis. K. Būgos etimologija iš sótus neįtikinama. Kiti laiko senu finougrišku skoliniu iš mordv. śuro, śoră (‘grūdas, javas’; plg. mar. šurno ‘grūdai’, suom. suurus ‘grūdų patiekalas, grucė’), nors kultūrinius žodžius paprastai finougrai skolindavosi iš indoeuropiečių, o ne atvirkščiai. Dažnai šį žodį (spėjama baltiška prolytė *psārā) bandoma giminiuoti su slavų proso (rus., bulg., serb. просо, bltr. проса, lenk., ček. proso ir kt., iš čia ir skolinys lietuvių kalboje prosà), kuris – irgi visiškai neaiškus (hipotezės: iš ide. *per- ‘kulti, perti, trenkti’, iš ide. *perk- ‘margas, dėmėtas, keršas’ ar iš ide. *psar- ‘maistas, penas’, plg. skr. प्सरस् = IAST: psaras ‘puota, džiaugsmas’ ir kt.). Anot K. T. Vitčako, baltiškas soros pavadinimas gretintinas su alanų huvar (‘sora’), oset. xwar, xor (‘grūdai, miežiai, soros’), tadž. xūr (‘grūdai’), pers. xwāra, xurak (‘maistas, penas’), liet. svir̃nas (kurį interpretuoja kaip ‘patalpa soroms laikyti’), toliau – su minėtais finougrų žodžiais, taip pat ugaritų 𐎌𐎓𐎗 = š‘r, hebr. שְׂעוֹרָה = śe‘ōrāh, arab. شَعِير = šaʕīr (‘miežiai’), graikų linijinis A sa-ru (‘kažkokie grūdai’), eg. šr.t (‘miežiai’), haus. cararriya (‘tokios pupos’), samojedų śoora (‘kankorėžių sėklos’) ir laiko tai nostratinės kalbos (pirmykštės Eurazijos prokalbės) paveldu.[1]
Galerija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Šarūnas Šimkus. Augalų, gyvūnų ir grybų pavadinimų etimologinis žodynas. – Vilnius, Liutauras Leščinskas, 2025. // psl. 204–205.
