Teresdvaris (Panevėžys)
Šis straipsnis apie buvusį dvarą Panevėžio rajone. Apie viensėdį Rokiškio rajone skaitykite straipsnyje Teresdvaris.
55°46′50″ š. pl. 24°39′33″ r. ilg. / 55.78056°š. pl. 24.65917°r. ilg.
| Teresdvaris | |
|---|---|
 Gyvenamasis namas, 2024 m.
| |
| Vieta | Bygailiai, Karsakiškio seniūnija |
| Įkurtas | žinomas nuo XVII a. |
| Rūmų stilius | Liaudies architektūra |
| Bajorų giminės | Morikoniai |
| Savininkas | privati valda |
Teresdvaris, arba Bygailių dvaras – buvusio dvaro sodyba Bygailių kaime, Karsakiškio seniūnijoje, Panevėžio rajone, Lėvėns kairiajame krante. Valstybės saugomas kultūros paveldo objektas. Stovi išlikę sodybos pastatai – gyvenamasis namas, ūkinis pastatas, svirnas, tvartas ir klėtis, juosiami želdynų: medžių masyvo su senomis pušimis, uosių, klevų ir liepų eilių, vaismedžių sodo. Į sodybą veda lapuočių medžių (liepų, klevų) alėja.[1]
Išlikę pastatai, išskyrus ūkinį, – mediniai, tradicinės liaudiškos architektūros. Gyvenamasis namas – vieno aukšto su pastoge, rūsiu ir uždaru prieangiu-veranda, papuoštas išgaubtos formos rėmu virš prieangio, dekoruotu mediniu kiaurapjūviu ornamentu, ir langų apvadais su medinėmis pjaustinėtomis antlangėmis. Sprendžiant pagal įrašą cokolyje įmūrytame akmenyje, namas pastatytas 1901 m.[2] Ūkinis pastatas – raudonų plytų mūro.[3]
Už 800 m į pietvakarius nuo sodybos, Bygailių kaimo kapinėse, stovi su dvaro istorija susijusi Bygailių šv. Marijos Magdalenos koplyčia.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Dvaras žinomas nuo XVII a.,[1] anksčiau vadintas Šono dvaru pagal netoliese tekantį upelį. Manoma, kad dvarą Svėdasų grafui Markoniui padovanojo Žygimanto Augusto motina Bona. Grafas 1682 m. šalia dvaro pastatė medinę koplyčią, vėliau perkeltą į Bygailių kapines. Istoriškai nepatvirtintais duomenimis, XVIII a. pabaigoje dvarą įsigijo ir savo jaunystės draugei Teresei perleido Rusijos carienė Kotryna II. Pasakojama, kad Kotryna II, keliaudama iš Sankt Peterburgo į Varšuvą, dvare apsistodavo ir nakvodavo.[4]
1830 m. dvaras sudegė, o po 1831 m. sukilimo atimtas iš tuometinių savininkų ir paverstas valstybine valda. Po baudžiavos panaikinimo dvaro žemės išdalintos buvusiems valstybiniams valstiečiams, įkurtas šešių sodybų kaimas. Sodyba buvusio dvaro centre atiteko Pauliukams. Joje gyveno kunigai, lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjimo dalyviai ir lietuviškos spaudos platintojai Povilas Pauliukas (1871–1962) ir Antanas Pauliukas (1869–1841). Jų laikais sodyboje rinkdavosi žymūs to meto kultūros veikėjai (Juozas Tumas-Vaižgantas, Maironis, Salomėja Nėris, Vincė Jonuškaitė ir kiti), vykdavo įvairūs vieši renginiai, buvo statomi spektakliai, ruošiamasi dainų šventėms.[1][4] Per dvarvietę ėjo uždraustos lietuviškos spaudos gabenimo kelias.[5]
Tarpukariu Teresdvariui priklausė 50 ha žemės. Po Antrojo pasaulinio karo sodybos savininkai ištremti į Sibirą.[5]
Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
-
Raudonų plytų ūkinis pastatas, tolumoje – gyvenamasis namas -
Svirnas -
Sodybos centrinę dalį juosia klevų ir liepų eilės -
Dekoras virš prieangio
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 „Teresdvario sodyba“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2024-04-08.
- ↑ „Teresdvario sodybos namas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2024-04-10.
- ↑ „Teresdvario sodybos ūkinis pastatas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2024-04-10.
- ↑ 4,0 4,1 Ingrida Nagrockienė, Paskutinis Teresdvario legendų sergėtojas, Sekundė, 2019-07-28. Nuoroda tikrinta 2024-04-11.
- ↑ 5,0 5,1 Birutė Kronienė, Teresdvario ramybę drumsčia tik gyvieji, Delfi.lt, 2008-10-07. Nuoroda tikrinta 2024-04-11.