Teodoras Grotusas

Teodoras Grothusas
Teodoras Grotusas
Grotusai
von Grotusų šeimos herbas
Gimė	1785 m. sausio 20 d. Leipcigas, Saksonija, Vokietija
Mirė	1822 m. kovo 26 d. (37 metai) Gedučiai, Lietuva
Tautybė	vokietis
Tėvas	Dytrichas Evaldas von Grothusas
Motina	Elisabeth Eleonore von Grotthuss
Veikla	fizikochemikas
Vikiteka	Teodoras Grotusas

Grotuso mechanizmo modelis

Teodoras Grotusas (vok. Theodor von Grotthuß, 1785 m. sausio 20 d. Leipcige – 1822 m. kovo 26 d. Gedučiuose, Pakruojo raj.) – elektrolizės, fotochemijos dėsnių atradėjas, pirmasis Lietuvos fizikochemikas, geologas. Tėvas – kompozitorius, pianistas Dytrichas Evaldas von Grothusas.

Jis įvedė tokius svarbius terminus: teigiamasis polius ir neigiamasis polius ir įrodė, kad molekulės yra dipoliai, gali poliarizuotis.

Biografija

Visa pavardė vokiškai – Freiherr Christian Johann Dietrich Theodor von Grotthuß. Pirmasis žodis rodo, kad T. Grotusas buvo freiheras.

Gimė Gedučių dvarininkų bajorų šeimoje, keliaujančioje po Vokietiją. Leipcigo universiteto studentu būsimasis mokslininkas tapo sulaukęs 3 dienų amžiaus, tačiau tik 1803 m. įstojo į universitetą. Puikų išsilavinimą įgijo namuose, Gedučių dvare, kur jį mokė samdyti kalbų, filosofijos, filologijos mokytojai. Nuo 1803 m. rudens pradėjo lankyti Paryžiaus Politechnikos mokyklą. Čia jis išklausė garsių profesorių Klodo Lui Bertolė, Antuano Furkrua (Antoine-François Fourcroy) ir kitų įžymybių paskaitas. Lankė paskaitas ir kitose mokslo institucijose, susipažinęs su galvaniniais reiškiniais įsitraukė į jų tyrimus.

1804 m. pradėjęs savarankiškas studijas Neapolyje, susipažino su Aleksandru fon Humboldtu, Lui Gay-Lusaku (Louis Joseph Gay-Lussac), besiruošiančiais tyrinėti vulkaninius reiškinius, gilino mineraloginius įgūdžius. 1805 m. dalyvavo ekspedicijoje į Vezuvijų, domėjosi bioliuminescencija, atlikdamas sudėtingus vandens elektrolizės tyrimus, rašė šį procesą pagrindžiančią teoriją. Atvykęs į Romą, išspausdino mokslinę studiją. Nedidelėje brošiūroje prancūzų kalba buvo atspausdinta pirmoji pasaulyje elektrolizės teorija, vėliau perspausdinta žurnale „Annalen de chemie“, o po kelių mėnesių išversta į anglų, vokiečių kalbas mokslinėje spaudoje. 1807 m. išrinktas Paryžiaus galvanikų draugijos nariu. 1808 m. išrinktas Turino Mokslo ir menų akademijos nariu korespondentu, bet netrukus sugrįžo į Gedučius.

1809–1812 m. pirmasis tyrė grandinines reakcijas. 1812 m. pusmečiui išvyko į Peterburgą, susipažino su chemiku ir žurnalo leidėju A. N. Šereriu. 1814 m. išrinktas Dorpato universiteto profesoriumi, bet dėl įvairių priežasčių nepradėjo eiti šių pareigų. 1814 m. suteiktas Miuncheno mokslų akademijos nario korespondento vardas.

1815 m. suformulavo fosforoscencijos dėsnį – šviesos išspinduliavimas priklauso nuo temperatūros. 1816–1818 m. tyrinėjo Likėnų Smardonės mineralinius šaltinius, nustatė jų vandens sudėtį, tirdamas rodanidus atrado analitinės chemijos reakcijas, dabar jau tapusias klasikinėmis, sukūrė kelis analizės būdus. Jis padarė teisingą išvadą, kad sieros vandenilio susidarymas siejamas su kalcio sulfato ir organinės medžiagos sąveika.

1818 m. suformulavo du fotochemijos dėsnius, atrado elektrolizės reiškinį, sukūrė pirmąjį fotometrą, tinkantį naudoti ir kaip cheminį laikrodį. 1817 m. Mintaujoje tapo Kuršo literatūros ir meno draugijos nariu. 1820 m. vienu metu su Tomu Zejebeku (Thomas Johann Seebeck), bet nepriklausomai nuo jo, nustatė, kad elektros srovės reiškiniai metaluose ir tirpaluose yra identiški. Niurnberge išleidžiami jo rinktiniai raštai.

1817–1822 m. buvo Kuršo literatūros ir meno draugijos (Kurländische Gesellschaft für Literatur und Kunst) (seniausia mokslinė draugija dabartinėje Latvijos teritorijoje) narys.

Grotusas gyveno ir dirbo Gedučių dvarelyje, netoli Žeimelio. Čia tragiškai ir mirė (nusižudė). Palaidotas dvaro laidojimo rūsyje. Vėliau mokslininko palaikai buvo perkelti kitur, kapas taip ir liko nežinomas.

T. Grotuso dvaras Gedučiuose

T. Grotuso gatvė Žeimelyje

Fondas

1994 m. Lietuvos mokslų akademija ir baronų von Grotthussų giminės įsteigė Theodoro Grotthusso fondą.

Pagal fondo nuostatus kasmet turi būti įteikiama stipendija pasižymėjusiam jaunuoliui, studijuojančiam chemijos dalykus, o kas 5 metai – premija ir atminimo medalis mokslininkams, tyrinėjantiems T. Grotthusso veiklą ar pasižymėjusiems įamžinant šio mokslininko vardą.

Atminimas

• Prie buvusio dvaro tvenkinio minint gimimo 200 m. sukaktį, atidengtas paminklinis akmuo su T. Grotuso bareljefu.
• Netoliese pamiškėje augantis senas Gedučių ąžuolas dar vadinamas T. Grotuso vardu (pasakojama, kad mokslininkas mėgęs po juo sėdėti).
• Iš 100 Lietuvos asmenybių, per tūkstantmetį labiausiai nusipelniusių Lietuvai, įamžintų Tado Gutausko granitinėje skulptūroje „Vienybės medis”, paminėtas ir Teodoras Grotusas.
• Teodoro Grotuso vardu pavadinta Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto auditorija.

Literatūra

• Juozas Algimantas Krikštopaitis. Pralenkęs laiką: THEODOR GROTHUSS. Vilnius: Pradai, 2001. ISBN 9986-943-70-1
• Teodoras Grotusas, 1785–1822: Theodor Von Grotthuss, 1785–1822. Bibliography. J. Kulikauskiene. Vilnius: Lietuvos mokslų akademijos biblioteka, 2005. ISBN 9986-498-11-2 / 9986498112.
• Juozas Al. Krikštopaitis. Concerning the origins of charge transfer in the micro – structure of matter: The contribution of Theodor von Grotthuss. Electrochimica Acta. 2006, Vol. 51, p. 5999-6002.
• Juozas Šliavas „Žeimelio apylinkės: Kultūros ir švietimo apybraiža“, Kaunas, „Šviesa“, 1985

Nuorodos, šaltiniai

• Teodoro Grotuso palikimas Archyvuota kopija 2016-03-04 iš Wayback Machine projekto.
• Apie Grotusų šeimos ryšius su Lietuva Archyvuota kopija 2007-09-27 iš Wayback Machine projekto.
• Lietuvos dvarų portalo informacija apie T. Grotusą Archyvuota kopija 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto.