Teminis žemėlapis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Teminis žemėlapis – tai žemėlapis, kurių turinio pagrindiniai elementai rodo pasirinktojo kartografuoti gamtos ar visuomenės reiškinio ryšius su vietovės geografiniais elementais. Teminių žemėlapių geografinį pagrindą sudaro dalis bendrojo geografinio žemėlapio turinio elementų, būtinų orientavimuisi – retas upių tinklas, svarbiausieji keliai, didžiausiosios gyvenvietės, o specialiojo turinio objektai ar reiškiniai (pav., augalijos žemėlapyje – augalija, gyventojų žemėlapyje – gyventoju pasiskirstymas, žemės ūkio augalų žemėlapyje – javų pasėlių pasiskirstymas ir kita), vaizduojama labai detaliai.

Gamtiniai teminiai žemėlapiai[taisyti | redaguoti kodą]

Šiuose žemėlapiuose vaizduojami Žemės fiziniai geografiniai elementai, pavyzdžiui, reljefas, Žemės gelmių sandara, paviršiniai vandenys, dirvožemiai, augalija, gyvūnija.

Geologiniai žemėlapiai[taisyti | redaguoti kodą]

Juose vaizduojama Žemės plutos sudėtis, sandara, judesiai, raida, naudingųjų iškasenų telkiniai. Dažniausi tokie geologiniai žemėlapiai:

  • Tikrieji geologiniai (uolienų amžiaus, litologiniai) – vaizduoja į Žemės paviršių išeinančių arba po kvartero nuogulomis slūgsančių uolienų sluoksnių seką, jų santykinį amžių, uolienų sudėtį, savybes, kilmę, raidą;
  • Tektoniniai – rodo Žemės plutos tektoninę sandarą, judesius, deformacijas;
  • Paleogeografiniai – supažindina su Žemės paviršiaus fizinėmis geografinėmis sąlygomis senovinėse geologinėse epochose;
  • Naudingųjų iškasenų – parodo mineralinių žaliavų telkinių pasiskirstymą ir žaliavų išteklius;
  • Hidrogeologiniai – vaizduoja požeminių vandenų slūgsojimo rajonus, vandens išteklius, vandens pasiskirstymo dėsningumus, dinamiką, vandens fizines bei chemines savybes;
  • Geocheminiai – vaizduoja Žemės plutos cheminių elementų pasiskirstymą, jų migracijos kryptis, poveikį augalijai, gyvūnijai ir žmonėms;
  • Metalogeniniai – vaizduoja rūdingųjų plotų ir rūdų telkiniu pasiskirstymo Žemės plutoje dėsningumus, prognozuoja naujų rūdynu rajonus;
  • Inžineriniai geologiniai – rodo gruntų fizines savybes (drėgnumą, vandens pralaidumą, plastiškumą, atsparumą slėgiui ir deformacijoms), taip pat nepalankias žmogaus ūkinei veiklai sąlygas: griūtis, uolienų nuolaužas, sniego lavinas, karstinius reiškinius, šlaitu nuoslankas, seisminius rajonus.

Geofiziniai žemėlapiai[taisyti | redaguoti kodą]

Juose vaizduojami Žemės plutoje vykstantys fizikiniai procesai. Svarbiausieji geofiziniai žemėlapiai:

  • Žemės magnetizmo – rodo magnetinio lauko įtampas, magnetines deklinacijas ir inklinacijas, magnetines anomalijas;
  • Seisminiai – vaizduoja galimų žemės drebėjimu rajonus pagal drebėjimų stiprumą (balais);
  • Gravimetriniai – rodo sunkio jėgos pasiskirstymą Žemės paviršiuje, teigiamas ir neigiamas gravitacines anomalijas.

Dar būna labai specializuotų, siauro turinio ir labai konkretaus pritaikymo geofizinių žemėlapių, pavyzdžiui, rodančių kvazigeoido nutolimą nuo elipsoido, vertikalės nukrypimą nuo dienovidinio ir lygiagretės, magnetinio lauko horizontalųjį ir vertikalųjį komponentus, geotermines sąlygas.

Reljefo žemėlapiai[taisyti | redaguoti kodą]

Juose vaizduojama Žemės paviršiaus nelygumu visuma: kalnai, lygumos, žemumos, slėniai, griovos, daubos. Taip pat parodoma nelygumu kilmė ir tipai. Svarbiausieji reljefo žemėlapiai:

  • Hipsometriniai – rodo Žemės paviršiaus, vandenynu ir jūrų dugno nelygumus (sausumos nelygumai vaizduojami izohipsėmis, o vandens telkiniu gylis – izobatomis);
  • Geomorfologiniai – rodo Žemės paviršiaus, vandenynų ir jūrų dugno reljefo bruožu kompleksą, tai yra reljefo tipą, forma, kilmę.
    • Morfografiniai – vaizduoja Žemės paviršiaus reljefo formų pavidalą;
    • Morfometriniai – rodo reljefo horizontalųjį ir vertikalųjį susiskaidymą;
    • Morfogenetiniai – nusako reljefo kilmę.

Pastaraisiais dešimtmečiais pradėta sudarinėti specializuotus (taikomuosius) reljefo žemėlapius: paleomorfologinius, inžinerinius geomorfologinius, agrarinius geomorfologinius, paieškinius ir kitokius.

  • Reljefo vaizdavimas žemėlapiuose: Reljefo vaizdavimas yra vienas iš sudėtingesnių žemėlapio elementų. Trimačiam jo vaizdavimui žemėlapyje naudojami įvairūs būdai: aukščio taškai, aukščio linijos, juostinis spalvinimas, šešėliavimas.
    • Aukščio taškai – žemėlapiuose aukščiausios ir žemiausios Žemės paviršiaus vietos pažymėtos taškais ir įvardytos skaičiais, kurie nurodomi metrais virš jūros lygio. Žemėlapiuose visada nurodomas absoliutusis vietovės aukštis (vietovės aukštis virš jūros lygio).
    • Aukščio linijos – Topografinis žemėlapis sudaromas dažnai remiantis aeronuotraukomis. Vietovės vaizdas iš viršaus iššifruojamas ir vaizduojamas plokštumoje sutartiniais ženklais.
      • Reljefui vaizduoti topografiniame žemėlapyje naudojamos linijos, vadinamos izohipsomis arba horizontalėmis. Atstumas tarp dvejų horizontalių yra aukščio skirtumas. Topografiniame žemėlapyje horizontalės brėžiamos tik tam tikru atstumu viena nuo kitos, atsižvelgiant į reljefo ypatumus.
      • Toliau viena nuo kitos nubrėžtos horizontalės reiškia, kad kalno arba daubos šlaitas yra nuolaidus.
      • Arčiau viena kitos nubrėžtos horizontalės rodo, kad kalnas arba daubos šlaitas yra status.
    • Kalvai arba daubai pavaizduoti naudojami kalnabrūkšniai . tai nuolydžio krypties rodyklės, brėžiamos statmenai horizontalėms.
  • Juostinis spalvinimas – Gamtiniame (fiziniame) žemėlapyje reljefui vaizduoti naudojamas juostinis (hipsometrinis) spalvinimas. Jis padeda geriau suvokti paviršiaus nelygumus. Žemumos spalvinamos dažniausiai tamsiai žaliai, lygumos – šviesiai žaliai, aukštumos – gelsvai, o kalnai – rudai.
  • Šešėliavimas – šešėliavimu žemėlapiuose rodo saulės šviesos ir paviršiaus aukščio skirtumų, šlaitų polinkio sąveiką. Tokio žemės paviršiaus vaizdavimo tikslas – išryškinti reljefą. Saulės pusėn atsukti šlaitai atrodo lyg apšviesti, priešingoje pusėje esantys – tarsi šešėlyje.

Klimatiniai žemėlapiai[taisyti | redaguoti kodą]

Juose vaizduojami kartografuojamosios teritorijos klimato ypatumai, klimatą sąlygojantys veiksniai. Būdingiausi klimatiniai žemėlapiai:

  • Šviesos ir šilumos ištekliu (albedo, Saulės radiacijos, efektyviojo spinduliavimo, oro ir dirvožemių temperatūrų);
  • Kritulių ir drėgmės (kritulių, sniego dangos storio, oro ir dirvožemio drėgnumo);
  • Vėjų ir nepalankių meteorologinių sąlygų (vėju greičių ir krypčių, uraganų, sausrų, rūkų, pūgų, lijundrų, perkūnijų).

Fenologiniai žemėlapiai[taisyti | redaguoti kodą]

Juose vaizduojama gyvosios gamtos reiškiniu tolygaus pasikartojimo datos (atitinkančios metų sezonu ir pasezonių kaitą) arba sezoninių darbų terminai (dažniausiai žemės ūkyje). Šių žemėlapių populiariausios tokios grupės:

  • Fitofenologiniai – laukiniu augalų vystymosi fazių (vegetacijos, žydėjimo, vaisiaus subrendimo ir lapų metimo pradžios datų);
  • Zoofenologiniai -gyvūnų gyvenimo fazių (paukščių išskridimo žiemoti ir jų grįžimo pavasarį, žvėrių ir paukščių poravimosi, žuvų neršto, vabzdžių lervų išsiritimo datų);
  • Agrofenologiniai – žemės ūkio augalų, vaismedžiu ir vaiskrūmių vystymosi fazių (vegetacijos ir žydėjimo pradžios).

Hidrologiniai žemėlapiai[taisyti | redaguoti kodą]

Juose vaizduojama paviršinių vandenų pasiskirstymas ir to pasiskirstymo dėsningumai, taip pat vandens ištekliai, režimas, panaudojimas, vandens apsaugos priemonės nuo teršimo. Svarbiausieji hidrologiniai žemėlapiai:

  • Hidrografiniai – upių tinklo ir jo tankumo, ežerų, tvenkinių geografinio pasiskirstymo;
  • Vandens nuotėkio – metinio, sezoninio, maksimalaus ir minimalaus;
  • Ledo režimo – vandens telkinių užšalimo ir ledo tirpimo pradžios datų bei trukmės;
  • Vandens savybių – temperatūros, drumstumo, užterštumo, mineralizacijos, cheminės sudėties;
  • Vandens išteklių – upių debito, faktinio ir perspektyvinio paviršinio ir gruntinio vandens panaudojimo ūkiui ir buičiai, taip pat gydymui ir poilsiui.

Jūrų žemėlapiai (jūrlapiai)[taisyti | redaguoti kodą]

Juose vaizduojama vandenynų ir jūrų fizinės geografinės sąlygos, tinkamos navigacijai, taip pat navigacijos Įrenginių išsidėstymas, jūreivystės istorijos duomenys. Skirstomi į;

  • Navigacinius – juose vaizduojama jūrų krantų charakteristika (šlaitu polinkiai, nuoslankos, pakrantės augalija), pakrančių inžineriniai statiniai (kanalai, molai, bangolaužiai), navigacijai pavojingi objektai (uolos, akmenys, koralai, seklumos, paskendę laivai), navigaciją reguliuojantys signalai (švyturiai, šviečiantys ženklai, garso signalu ir radijo įrenginiai), srovių krypčių ir ryškių potvynių bei atoslūgių vietos
  • Okeanografinius – juose vaizduojama vandenynų ir jūrų dugno reljefas, gruntai, geomorfologiniai procesai, vandens temperatūra, srovės, ryškios potvyniu ir atoslūgiu vietos, vandens cheminė sudėtis, jo biologinės savybės, ledo režimas.
  • Jūreivystės istorijos žemėlapius.

Dirvožemių žemėlapiai[taisyti | redaguoti kodą]

Juose vaizduojama dirvožemių geografinis pasiskirstymas, fizinės, cheminės savybės. Dažniausi dirvožemiu žemėlapiai – tipologiniai. Spalvomis ir raidiniais simboliais juose nurodomi dirvožemiu genetinių tipų ir potipių arealai. Kita dirvožemių žemėlapiu grupė, naudojama žemės ūkyje, tai dirvožemių humusingumo, karbonatingumo, cheminės reakcijos, drėgnumo, maisto medžiagų kiekio ir kitokie žemėlapiai.

Augalijos žemėlapiai[taisyti | redaguoti kodą]

Juose vaizduojama augalijos geografinis pasiskirstymas, to pasiskirstymo dėsningumai, augalijos sudėtis, ištekliai, rekomendacijos, kaip racionaliau augalija panaudoti arba atkurti. Populiariausi – geobotaniniai ir floros žemėlapiai.

  • Geobotaniniuose žemėlapiuose vaizduojama dabartinės ir praeityje egzistavusios augalų bendrijos, augalijos ištekliai, jos ūkinė vertė, priemonės jai pagerinti.
  • Floros žemėlapiuose parodoma tam tikros teritorijos arba tam tikro laikotarpio (pavyzdžiui, geologinio periodo) augalų sisteminių vienetų visuma (rūšys, gentys, šeimos) arba floristiniai rajonai (sritys, posričiai, provincijos, apygardos).

Gyvūnijos, arba zoogeografiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Juose vaizduojama gyvūnijos geografinis pasiskirstymas, to pasiskirstymo dėsningumai ir ryšys su geografine aplinka. Svarbiausieji gyvūnijos žemėlapiai:

  • Gyvūnų rūšių skaičiaus dinamikos (laiko ir vietos atžvilgiu);
  • Migracijos krypčių;
  • Verslinės žuvininkystės;
  • Medžioklės plotų;
  • Kenkėjų;
  • Gyvūnijos apsaugos ir kitokie.

Dar yra zoocenozių žemėlapių, kurie rodo fizinės geografinės aplinkos (reljefo, vandenų, augalijos, dirvožemių) ryšį su gyvūnijos paplitimu.

Kraštovaizdžių (landšaftų) žemėlapiai[taisyti | redaguoti kodą]

Juose, vaizduojamas tipologinis teritorijos suskirstymas pagal dėsningai tarpusavyje susijusių įvairių gamtinių komponentų kompleksus. Būna jie dvejų rūšių:

  • Bendrieji (tipologiniai);
  • Taikomieji kraštovaizdžių žemėlapiai. Jie rodo tik būdingus kraštovaizdžių bruožus, reikšmingus žemės ūkiui, gamtos apsaugai, poilsio vietų tvarkymui, kelių tiesimui, pramonės, energetikos objektu statybai.

Socialiniai teminiai žemėlapiai[taisyti | redaguoti kodą]

Socialiniuose teminiuose žemėlapiuose vaizduojami visuomeniniai reiškiniai, pavyzdžiui, gyventojų pasiskirstymas, nagrinėjamos ūkio, mokslo, kultūros, švietimo, sveikatos apsaugos, žmonių gyvenimo sąlygų, istorijos, lingvistikos ir kitokios problemos.

Gyventojų žemėlapiai[taisyti | redaguoti kodą]

Jie rodo gyventojų geografinį pasiskirstymą, sudėti, natūralųjį ir mechaninį gyventojų judėjimą. Svarbiausieji gyventojų žemėlapiai:

  • Gyventojų geografijos – rodo bendrąjį gyventojų geografinį pasiskirstymą, tankumą, migraciją, užsiėmimą, socialine sudėtį, išsilavinimą;
  • Demografiniai – apibūdina gyventojus pagal lytį, amžių, gimimu ir mirimu skaičių, natūralųjį prieaugi;
  • Etniniai – vaizduoja gyventojų nacionaline sudėti, kalbą, antropologinius žmogaus požymius;
  • Darbo išteklių – rodo gyventojų profesiją, išsilavinimo lygi, darbingų žmonių pasiskirstymą pagal amžių, lytį, ūkio šakas.

Ekonominiai žemėlapiai[taisyti | redaguoti kodą]

Juose vaizduojama energetikos, pramonės, žemės ūkio įmonių išsidėstymas, įmonių gamybiniai pajėgumai, gaminamos produkcijos apimtis, struktūra. Ekonominiai žemėlapiai būna:

  • Gamtos išteklių ir jų ūkinio panaudojimo (pavyzdžiui, naudingųjų iškasenų, pramonei ir buičiai vartojamo vandens ištekliu, natūraliųjų pievų ir ganyklų derlingumo ir kitokie);
  • Pramonės (pramonės centru, elektriniu, metalurgijos, mašinų gamybos, chemijos, statybinių medžiagų, medžio apdirbimo, celiuliozės, popieriaus, lengvosios, maisto pramonės įmonių bei jose gaminamos produkcijos apimties, struktūros);
  • Žemės ūkio (žemės ūkio specializacijos rajonu, žemės ūkio Įmonių, augalininkystės, gyvulininkystės, pagalbinių žemės ūkio šakų, melioruotu ir melioruotinų žemių, gamybos priemonių, energetikos, gamybos procesų mechanizavimo, bendrosios ir prekinės produkcijos, piniginių pajamų, savikainos);
  • Transporto, ryšių (krovinių pervežimo, ryšių įmonių ir įstaigų); prekybos ir finansų (prekybos įmonių ir jų aptarnavimo zonų, žaliavų ir gaminių atvežimo bei išvežimo, biudžeto, finansų);
  • Bendrieji ekonominiai (svarbiausiųjų ūkio šakų).

Buities sąlygų žemėlapiai[taisyti | redaguoti kodą]

Jie rodo gyventojų materialinės gerovės lygį ir dinamiką. Populiariausi tokie žemėlapiai:

  • Prekybos ir maitinimo įmonių prekių apyvartos;
  • Butų fondo;
  • Komunalinių patogumų;
  • Buitinio gyventojų aptarnavimo;
  • Keleivinio transporto;
  • Ryšiu paslaugų;
  • Sveikatos apsaugos;
  • Socialinio aprūpinimo;
  • Gyventojų santaupų.

Švietimo, mokslo ir kultūros žemėlapiai[taisyti | redaguoti kodą]

Juose vaizduojamas žmonių dvasinės kultūros lygis. Dažniausiai sudaromi mokymo ir mokslo įstaigų, bibliotekų, teatru ir kino teatrų, vaikų įstaigų, muziejų žemėlapiai.

Istoriniai žemėlapiai[taisyti | redaguoti kodą]

Jie atspindi svarbiausiuosius valstybės, regiono, žemyno arba viso Žemės rutulio istorinius įvykius ir politinius pakitimus. Populiariausi istoriniai žemėlapiai:

  • Politiniai;
  • Kariniai istoriniai;
  • kultūros istorijos;
  • Archeologiniai;
  • Istoriniai etnografiniai.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Teminis žemėlapis – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

  • Ilona Urbanavičienė, Valdas Urbanavičius, „Kartografija I d.“, KTU leidykla „Technologija“, 2005, ISBN 9955-586-79-6