Technokratija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Technokratija (gr. technē, 'amatas, menas' + kratos, 'valdžia') – visuomenės santvarka, kurioje valstybės valdymo svertai priklauso kvalifikuotiems savo sričių specialistams, technologams, inžinieriams, ekspertams, mokslininkams, vadovavimo patirties turintiems gamybos organizatoriams. Visuomenės problemoms spręsti būdinga mokslinių metodų taikymas, sprendimus priima techniškai parengtas personalas, turintis pakankamai reikalingų išteklių ir valdymo priemonių.[1]

Technokratijos atstovai renkami ne demokratiniais rinkimais, bet pagal jų turimas mokslines bei technines kompetencijas ir lyderystės įgūdžius. Ši sistema prieštarauja atstovaujamosios demokratijos principams, kandidatai į visuomenės problemų sprendimų priėmėjus atrenkami atsižvelgiant į specialias žinias ir rezultatus, o ne į jų politinę priklausomybę ar parlamentinius įgūdžius.[2] Technokratijos bruožai gali būti būdingi daugelyje šiuolaikinių valstybių, parenkant vykdomosios valdžios atstovus, sudarant ministrų kabinetą iš savo srities ekspertų. Pvz., dauguma Kinijos komunistų partijos lyderių yra išsilavinę, profesionalūs inžinieriai, be to, buvusioje SSRS valdymas kartais vadintas technokratiniu (ypač L. Brežnevo valdymo metais).[1]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Technokratijos tradicija turi ilgą istoriją. Aiškiai suformuluota visuomenės idėja, kuomet valdo žinių nešėjai, pirmiausia sutinkama Platono darbuose. Savo veikale „Valstybė“ jis gina tezę, kad valstybę turėtų valdyti žinių nešėjai filosofai. XVII a. mintis panaudoti mokslo žinias valdant visuomenę buvo išplėtota Francis Bacon ir Tommaso Campanella darbuose. Tačiau visa tai buvo tik užuominos apie technokratines idėjas, kurios galėjo atsirasti tik tam tikrame visuomenės socialinės raidos etape.

XVIII ir XIX a. sandūroje vienas utopinio socializmo šalininkų Henri de Saint-Simon vystė technokratijai būdingas idėjas, pateikė mokslo, gamybos ir technikos specialistų įtakos socialinei ir politinei raidai sampratą.[3]

XX a. pradžioje rusų socialistas Aleksandras Bogdanovas įrodinėjo, kad valdžia turi priklausyti biurokratinei inteligentijai. Savo grožinės literatūros ir politiniuose raštuose jis tikėjosi, jog artėjanti revoliucija prieš kapitalizmą sukurs technokratinę visuomenę.[4]

Technokratijos sąvoką bene pirmą kartą pavartojo JAV inžinierius iš Kalifornijos William Henry Smyth 1919 m. išleistame veikale „Technokratija – būdai ir priemonės pasiekti pramoninę demokratiją“. Jame valstybės valdymui didžiausia reikšmė teikiama tarnautojams, mokslininkams ir inžinieriams. Taip pat kalbama apie pramoninę demokratiją: judėjimą, siekiant integruoti darbininkus į sprendimų priėmimą per esamas kompanijas ar per revoliuciją.[5] XX a. 4-ajame dešimtmetyje amerikietis Howard Scott, pradėjęs technokratijos judėjimą, pabrėžė valdymą, paremtą techninių sprendimų priėmimu, naudojant energijos vertės matus. Jis pasiūlė pinigus pakeisti energijos sertifikatais, įvertinamais tokiais vienetais kaip ergai ar džauliai, kurių bendra suma atitiktų tam tikrą nacionalinį grynąjį energijos biudžetą, ir paskui paskirstyti po lygiai Šiaurės Amerikos gyventojams, atsižvelgiant į išteklių prieinamumą.[6]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 Technokratija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXII (Sko–Šala). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012
  2. „Questioning of M. King Hubbert, Division of Supply and Resources, before the Board of Economic Warfare“ (PDF). 1943-04-14. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2019-03-31. Nuoroda tikrinta 2008-05-04.  p.35 (p.44 of PDF), p.35
  3. Encyclopædia Britannica, Saint Simon; Socialism
  4. „Bogdanov, technocracy and socialism“. worldsocialism.org. Suarchyvuotas originalas 2007-09-26. 
  5. Oxford English Dictionary 3rd edition (Word from 2nd edition 1989)
  6. „Technocracy - Define Technocracy at Dictionary.com“. Dictionary.com. 

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka