Mokslinis metodas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Mokslinis metodas – veiksmų seka, kuri turi būti atlikta norint rasti atsakymą į kokios nors srities mokslinį klausimą (pvz., – „kodėl taip yra?“). Su nedaugeliu skirtumų ši seka įvairiose mokslo srityse yra panaši. Moksliniai metodai sąlyginai yra skirstomi į racionalius – paremtus abstrakčiu „grynuoju teoriniu mąstymu“ – dedukcija, bei empirinius, kai į pirmą vietą iškyla ne teorinis modelis, o empiriniai eksperimentų ar matavimų duomenys, kuriais remiantis daromi apibendrinimai – indukcijos būdu.

Elementai[taisyti | redaguoti kodą]

Joje paprastai numatoma:

  • Tikslo klausimo iškėlimas
  • Įvadinis stebėjimas
  • Hipotezių iškėlimas
  • Eksperimentai bei stebėjimai tikrinant hipotezę. Daugumoje mokslo sričių (pavyzdžiui, molekulinėje biologijoje) remiamasi beveik vien eksperimentu. Kitais atvejais (astronomijoje, istorijoje) eksperimentuoti beveik neįmanoma, todėl didesnis stebėjimų vaidmuo. Kartais kompiuterinės simiulacijos atstoja eksperimentą, pavyzdžiui, metereologijoje ar teorinėje fizikoje.
  • Hipotezės patvirtinimas arba atmetimas remiantis surinktais duomenimis.
  • Procedūros kartojimas (tikslinant senas hipotezes arba keliant naujas)
  • Rezultatų skelbimas, kad jie galėtų būti pakartoti kitur. Taip ne tik patikrinamas autorių sąžiningumas, bet ir įsitikinama, jog laboratorijos prietaisai neturi specifinių gedimų, netikslumų ar kitokių ypatumų, dėl kurių ir daug kartų kartojant gali būti gaunami vis tie patys klaidingi rezultatai. Pavyzdžiui, nepavyko atkartoti šaltosios termobranduolinės sintezės.
  • Turimų žinių perteikimas rašant vadovėlius, skaitant paskaitas bei mokant doktorantus.