Pereiti prie turinio

Sūdėnų kūlgrinda

Koordinatės: 56°05′09″š. pl. 21°12′57″r. ilg. / 56.085885°š. pl. 21.2157°r. ilg. / 56.085885; 21.2157
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Sūdėnų kūlgrinda

Kūlgrindos vaizdas iš pietryčių pusės
Sūdėnų kūlgrinda
Sūdėnų kūlgrinda
Koordinatės
56°05′09″š. pl. 21°12′57″r. ilg. / 56.085885°š. pl. 21.2157°r. ilg. / 56.085885; 21.2157
Vieta Kretingos rajonas
Seniūnija Darbėnų seniūnija
Plotas 0,19 ha
Naudotas XVI a.XX a. I p.
Žvalgytas 1959, 1982, 2011 m.

Sūdėnų kūlgrinda, Velnio takas (saugotinas kultūros paveldo objektas) – nenaudojamo senkelio liekanos šiaurės vakariniame Kretingos rajono savivaldybės teritorijos pakraštyje, Latvijos pasienyje, Sūdėnų kaimo pietvakarinėje dalyje, 0,79 km į šiaurės rytus nuo tilto per Kulšės upę kelyje LaukžemėSenoji Įpiltis, 0,58 km į šiaurės vakarus nuo kaimo kryžkelės, kairėje kelio Sūdėnai–Žyneliai pusėje, Šventosios kairiajame krante.

Kūlgrindos vaizdas iš šiaurės vakarų pusės

Kūlgrinda įrengta Šventosios upės slėnio rytiniame pakraštyje. Ji išgrįsta iš įvairaus dydžio lauko akmenų, pailga šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi, buvusi iki 120 m ilgio. Pietrytinė dalis smarkiai apardyta kasant melioracijos kanalą ir dirbant žemę. Geriausiai išliko 64 m ilgio šiaurės vakarinė dalis, kuri 5,0–7,2 m pločio, šiaurės vakariniame gale išplatinta iki 15,2 m.[1]

Teritorijos plotas – 1900 m².

Pasakojama, kad kūlgrinda karų su švedais laikais nutiesta per klampų Šventosios slėnį kaip slaptas kelias, vedęs į Latviją.[2] Iki pat XX a. II pusės vietos ūkininkai ja naudojosi šienui iš slėnio išvežti.

1959 m. žvalgė Juozas Mickevičius, 1982 m. – Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba (tyrimų vadovas Romas Olišauskas), 2011 m. – Vykintas Vaitkevičius.

19721984 m. – vietinės reikšmės archeologijos paminklas (AV-534).[3]

  1. Vykintas Vaitkevičius. Nauji duomenys apie žemaičių kūlgrindas, arba kur veda Velnio Takas?
  2. Lietuvių tautosaka. – Vilnius, 1967. – T. 4. – P. 661
  3. Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. – Vilnius, 1973. – P. 251