Sėlpilio piliakalnis
| Sėlpilio piliakalnis | |||
|---|---|---|---|
  Sėlpilio piliakalnis |
|||
| Koordinatės |
|
||
| Vieta | Latvija | ||
| Seniūnija | Salos savivaldybė Sėlpilio valsčius | ||
| Naudotas | I tūkstantmetis – XIII a. | ||
| Tirtas | 1963-1965 m. | ||
| Registro Nr. | 940 [1] | ||
Sėlpilio piliakalnis (latv. Sēlpils pilskalns) – piliakalnis Žiemgaloje, Salos savivaldybės teritorijoje, Sėlpilio valsčius, Latvija.[2] Pasiekiamas keliu Jėkabpilis – Sėrenė, nuo Sėlijos pasukus šiaurės kryptimi, yra sala Dauguvos upėje (Pliavinių hidroelektrinės tvenkinyje) už Sėlpilio liuteronų bažnyčios. Buvęs vienas didžiausių Latvijos piliakalnių.
Piliakalnis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Piliakalnis buvo įrengtas Dauguvos kairiajame krante, strategiškai patogioje vietoje, kur Dauguvos vandenys galinga srove veržėsi palyginti siauru kanjonu. Šis ir Uolinkalnio piliakalnis sudarė vieningą tvirtovę ir įtvirtintą 2,3 ha dydžio gyvenvietę, kurioje gyveno latgaliai ir sėliai. X – XIII a. čia buvo Uolinės (Alenės) žemių centras.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1208 m. Livonijos ordinas apsupo medinę pilį ir po ilgos blokados privertė sėlius pasiduoti bei apsikrikštyti. Nuo to laiko daugiau neturima žinių apie atskirą sėlių pasipriešinimą ordinui.[3] Kai kurie istorikai (J.G. Arntas) manė, kad vokiečiai savo pilį prie sėlių pilies pasistatė dar 1193 m., kiti (J.K. Stenderis) – kad vokiečių pilis pastatyta tuoj po 1208 m. Tačiau Hermano Vartbergės kronika rašo, kad ordino Sėlpilio pilis (vok. Selburg) pastatyta tik 1373 m. Vokiečių ordino pilis 1600–1629 m. Lenkijos-Švedijos karų metu kelis kartus degė. Šiaurės karo metų pilį užėmė švedai.
XIX a. pilies griuvėsius buvo pamėgę tapyti dailininkai.
Tyrimai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1963-1965 m. piliakalnį tyrė E. Šnorė ir A. Zarinia. Nustatyta, kad jame sėliai gyveno VI – XIII a. Rastos senųjų statinių ir įtvirtinimų liekanos. XIII – XVII a. buvusiame priešpilyje pastatytas keturkampis bokštas su požeminiu įėjimu. XVI a. Vokiečių ordino pilis perstatyta, pastatyti nauji gyvenamieji namai. Nuo XVIII a. pilyje nebegyventa. Pilies gruvėsiai ypač nukentėjo per Pirmąjį pasaulinį karą, kai ties ja ėjo pirmoji fronto linija.
Paminklas saugomas valstybės, VKPAI Nr. 940.[4]
|
Aplinkiniai piliakalniai | |||||||||||
|
Lielkalnio piliakalnis 21 km | Vyno kalno piliakalnis 1,3 km Uolinkalnio piliakalnis 477 m |
Luokstenės piliakalnis 2 km Pliavinių piliakalnis 7 km |
| |||||||
| Avuotinių piliakalnis 7 km Kalnaziedų piliakalnis 20 km |
|
Babranų piliakalnis 2,7 km | |||||||||
| Grūbelės piliakalnis 10 km | Macušų piliakalnis 16 km | Pormalių piliakalnis 4 km Kauprės piliakalnis 22 km | |||||||||
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Kultūras Ministrijas 29.10.1998 rīkojums Nr.128, publicēts laikrakstā „Latvijas Vēstnesis“ 18.12.1998
- ↑ Sėlpilio piliakalnis. Vietos
- ↑ BUTKUS, Alvydas. Latviai. Kaunas: Aesti, 1995, 15 p. ISBN 9986-9034-0-8.
- ↑ Latvijos kultūros paminklų apsaugos inspekcija