Pereiti prie turinio

Sėla (regionas)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Latvijos istorinis regionas:
Sėla
latv. Sēlija
Šalis Latvija
Vėliava
Herbas
Tautos latviai
Valstybės sėlių žemės, Kuršo hercogystė
Miestai Jekabpilis
Sėla pažymėta ruda spalva

Sėla (lat. Sēlija), arba Augšžemė (latv. Augšzeme) – Latvijos konstitucija neįteisintas etninės Latvijos etnokultūrinis regionas, apimantis Latvijos Respublikos Aizkrauklės ir Jekabpilio rajonus (dab. Latvijos pietryčiuose, abipus Dauguvos). Oficialiai yra Žiemgalos dalis.

Sėloje:

  • latviai (vietos latviai kalba latvių k. augžemininkų tarmės sėliškąja patarme[1], arba „sėliškosiomis šnektomis“);
  • rusai;
  • lietuviai (kairiajame Dauguvos krante esančioje Sėlos dalyje lietuviai yra autochtonai, – manoma, kad dab. Sėloje gyvenusius sėlius jie asimiliavo jau XII–XIII a.);
  • lenkai (sulenkėjusių lietuvių palikuonys);
  • kitų tautų atstovai.

Dauguma vietos vietos gyventojų išpažįsta liuteronybę ir katalikybę. Vyraujanti ekonomikos šaka – žemės ūkis. Didžiausias miestas – Jekabpilis (neoficiali regiono „sostinė“).

Pagrindiniai straipsniai – Sėliai ir Kuršo hercogystė.

Lotyniškas „Selonijos“ (Selonia) terminas kilęs iš dab. Sėloje ir gretimuose Lietuvos rajonuose iki XIII/XIV a. gyvenusios sėlių genties vardo. Dab. Sėla taip vadinta jau viduramžiais. Latviškuose raštuose „Sėlos“ vardas pasirodo tik XX a. Aizkrauklės ir Jekabpilio rajonuose kraštovardis Sēlija ypač išpopuliarėjo po SSRS iširimo – tada dalies latvių inteligentų pastangomis pradėjo formuotis vietos latvių „sėliškoji“ tapatybė.

XVI–XIX a. dab. Sėla – tai tarp Dauguvos ir Lietuvos sienos esanti jos dalis ir su pastarąja besiribojantis dab. Latgalos pietinis pakraštys. Ji latviškai vadinta Augškurzeme. Tai – „Aukštutinis Kuršas“, „Kuršo hercogystės aukštutinė dalis“. Augšzeme – trumpinys iš Augškurzeme. „Aukštutinis Kuršo galas“ – iš Augšgals.

  1. Anot kalbininkų, šios patarmės susiformavimą lėmė sėlių kalbos substratas.