Suržykas
| Suržykas | |
| Kalbama | Ukraina, Rusija |
|---|---|
| Kilmė | Indoeuropiečių Baltų-Slavų Slavų Rytų slavų Suržykas |
Suržykas[1] (ukr. суржик) – pidžinas, susidaręs iš rusų ir ukrainiečių kalbų.[2][3] XIX a. pabaigoje atsiradusi buitinė kalba, kurioje maišosi ukrainiečių ir rusų kalbos leksika bei gramatika, tačiau nesilaikoma nė vienos kalbos normų. Vartojama dvikalbėse Ukrainos teritorijose šalies rytuose, pietuose ir centrinėje dalyje.[3]
Rusifikacijos politika bei urbanizacijos ir industrializacijos procesai sąlygojo suržyko atsiradimą XVIII a. pabaigoje.[3] Per pramoninę revoliuciją valstiečiai iš kaimo ėmę keltis į miestus susidūrė su cariniai valdžiai pavaldžia administracija. Norėdami įsiteikti elitui valstiečiai savo kalboje pradėjo vartoti rusišką leksiką. Suržyko atsiradimą dar labiau paskatino ekonominiai imigrantai iš centrinės Rusijos ieškoję geresnio gyvenimo pramoniniuose Ukrainos regionuose.[3] Po Ukrainos nepriklausomybė atgavimo ir ukrainietiškos kalbos oficialia paskelbimo suržykas tebevartojamas dėl miestiečių rusakalbių netobulai išmokusių ukrainiečių kalbą bei ukrainiečių emigracijos į tradiciškai daugiau rusų apgyvendintas teritorijas, ir jų noro tarpusavyje susišnekėti šeimyninėje aplinkoje, kasdienėse situacijose.[3]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ R. Kmitos „Pietinia kronikas“ ukrainiečių kalba – nuoširdžių kolektyvinių pastangų rezultatas, bernardinai.lt
- ↑ Romanova, Ekaterina; Zhironkina, Oksana; Vakhtin, Nikolai (2007). „Suržyk: In Search of a Research Object“. Harvard Ukrainian Studies. 29 (1/4): 327–348. ISSN 0363-5570.
- ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 Bernsand, N 2001, 'Surzhyk and National Identity in Ukrainian Nationalist Language Ideology', Berliner Osteuropa Info, no. 17, pp. 38-47. PDF
|
Šis straipsnis apie kalbas yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |