Studentiškos dvikovos randas

Studento korporanto nuotrauka. Matyti keli seni randai ir viena šviežia žaizda. 1896 m.

Studentiškos dvikovos randas (vok. Schmiss, Schmitte, Renommierschmiss) – akademinio fechtavimo dvikovose gautas randas. Nuo maždaug 1825 m. tokie randai laikyti savotiškomis garbės žymėmis. Vadinti įvairiai – menzuro randai, gyrimosi randai, vokiškai Schmitte ar Renommierschmiss. Dvikovų randai buvo populiarūs tarp aukštesnių socialinių sluoksnių austrų ir vokiečių, kurie XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje užsiiminėjo akademiniu fechtavimu (vok. Mensur). Dvikovų randai buvo laikomi savo klasės ir garbės ženklais, nes fechtavimas buvo populiarus tarp universitetų studentų, o fechtavimo draugijos to meto Austrijos ir Vokietijos universitetuose turėjo aukštą statusą. Šie randai yra savotiškas ankstyvas skarifikacijos pavyzdys šiuolaikinės Europos visuomenėje. Dvikovų praktika ir susiję randai buvo paplitę ir to meto Vokietijos kariškių tarpe.

Amerikiečių turistai, apsilankydavę Vokietijoje XIX a. pabaigoje, būdavo sukrėsti pamatę Heidelbergo, Bonos, Jėnos ir kitų didžiųjų Vokietijos universitetų studentus korporacijų narius su randuotais veidais. Vieni randai seni, kiti šviežesni, treti vis dar sutvarstyti.

To meto akademinis fechtavimas labai skyrėsi nuo dabartinio sportinio fechtavimo. Dvikovų dalyviai naudojo ne rapyras, o sunkius kardus. Tokie kardai palikdavo kur kas rimtesnius randus, negu dabartiniai standartiniai sportiniai kardai. Individualios dvikovos tarp studentų buvo ritualizuotos. Neretai dėvėdavo apsauginius drabužius, pvz., dešinės rankos apsaugą.

Dvikovų randų kultūra buvo labiausiai įprasta Vokietijoje ir Austrijoje, mažiau kai kuriose Centrinės Europos šalyse. Trumpam buvo pasirodžiusi net Oksfordo universitete.
Vokietijos kariškiams iki Pirmojo pasaulinio karo buvo leidžiama kautis garbės dvikovose. Šią praktiką 1933 m. vėl atnaujino nacistinė Vokietijos vyriausybė.

Tokioje studentiškoje dvikovoje buvo laikoma idealu ir narsos demonstravimu išstovėti ir gauti smūgį (o ne padaryti žaizdą kitam). Nugalėtoju laikydavo žmogų, kuris gebėdavo pasibaigus dvikovai nueiti su akivaizdžia veido žaizda. Būdavo svarbu parodyti savo tvirtybę dvikovoje ir gebėjimą nebijoti gaunamų žaizdų.

Socialinė reikšmė

Randai būdavo gaunami tam tikrame socialiniame kontekste, susiję su socialine padėtimi ir akademine institucija, todėl jie rodė individo narsą ir tai, kad jis tinkamas partneris šeimai sukurti. Dvikovų randai būdavo akivaizdžiai matomi, tačiau ne tokie rimti, kad individas būtų suluošintas ar visiškai sudarkytu veidu. Pvz., Otas fon Bismarkas netgi teigė, kad randai yra narsos ženklas, kad žmogaus drąsumą galima įvertinti pagal „randų skaičių jo skruostuose“.

Mažumų grupės Vokietijoje irgi įsitraukdavo į šią praktiką, laikydamos tai būdu pagerinti savo padėtį. Pvz., kai kurie žydai tame irgi dalyvaudavo ir išdidžiai demonstruodavo savo veidų randus. 1874 m. Viljamas Osleris (William Osler, tada medicinos studentas) apsilankė Berlyne ir aprašė „vieną mano pažįstamą daug žadantį ispaną, kurio pusė veido, paprastai tai kairioji pusė, buvo išraižyta netaisyklingai išsibarsčiusiais visomis kryptimis einančiais randais, kurie skruostą padalino į įvairių formų lopus, tai keturiolikos dvikovų žymės.“ Kai kurie Vokietijos žydai randus laikė socialiai sveikų individų žymėmis.

Randų prigimtis

Randai paprastai būdavo kairiajame skruoste, o dešinysis likdavo be randų. Patyrę fechtuotojai, dalyvavę daugelyje susirėmimų, dažnai įgydavo ir daug randų. Vienas 1877 m. miręs dvikovininkas „...kovėsi ne mažiau kaip 13 dvikovų, bet galvoje, veide ir kakle turėjo 137 randus.“

Paprastai žaizdos būdavo nesunkios: „žaizdos paprastai sukeldavo tik laikiną nepatogumą ir iki gyvos galvos savo žymėse palikdavo liudijimą apie kovotą kovą. Sužeidimai, išskyrus nosies, lūpų ir ausų, net ne visada būdavo skausmingi, ir bjaurių randų galima išvengti, jei tik sužeistasis neima pernelyg daug gerti, dėl ko žaizdos sutinsta ir paraudonuoja. Naudojami kardai būna tokie skustuviškai aštrūs, kad jie kerta nesumušdami, todėl žaizdos kraštai gali būti sėkmingai suspausti, kad veidas neliktų sudarkytas, kaip kad būna, jei, pvz., nukertama ausis.“

Kartais į žaizdas dėdavo ašutų ir palikdavo jas žiojėti, kad susidarę randai būtų ryškesni. Ašutai veikdavo kaip žaizdos dirgikliai.

Kartais dvikovose nedalyvavę studentai imituodavo dvikovos žaizdas skustuvais, o tada jas erzindavo trindami jas vynu ar įsiūdami ašutą. Kiti mokėdavo gydytojams, kad šie perrėžtų skruostą. Vėlesniais laikais randų skaičius ir ryškumas ėmė mažėti. Po Antrojo pasaulinio karo dvikovinių randų įgijimo paprotys ėmė nykti. Vyresnieji žmonės kartais randus laiko patraukliais, ši praktika dar nėra visiškai išnykusi.