Stefanas Štiljanovičius
| Šventasis Stefanas Štiljanovičius | |
|---|---|
| Serbijos despotas | |
| |
| Stefanas Štiljanovičius, XVIII a. vidurio atvaizdas | |
| Gimė | apie 1498 m. Paštrovičiai (dab. Juodkalnija) |
| Mirė | 1543 m. (~45 metai) Gionterio kalva, netoliese nuo Šišklošo, Baranja (dab. Vengrija) |
| Sutuoktinis (-ė) | Jelena |
| Religija | Serbijos stačiatikių bažnyčia |
| Šventasis | |
| Šventė | spalio 17 (spalio 4 d. pagal Julijaus kalendorių) |
 Vikiteka |
Stefanas Štiljanovičius |
Stefanas Štiljanovičius (serb. Стефан Штиљановић; apie 1498 – 1543 m.) buvo paskutinis žymus serbų kilmingasis Serbijos prijungimo prie Osmanų imperijos laikotarpiu, pasak tautosakos, jis buvęs paskutiniuoju Serbijos despotu. XV a. pabaigoje persikėlė į tuometinės Vengrijos karalystės Sirmijos (Sremo) regioną. Vėliau iškilo iki Serbijos despotų Vengrijos karalystės šiuolaikinės vakarų Vojevodinos ir Rytų Slavonijos regionuose. Serbijos stačiatikių bažnyčia jį laiko šventuoju, jo palaikai saugomi Belgrado Saborna Crkva cerkvėje.
Gyvenimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Priklausė Paštrovičių klanui dabartinės Juodkalnijos Kotoro įlankos regione.[1] Paštrovičiai 1377 m. minimi kaip viena iš serbų opštinų. Osmanų ekspansijos metu 1433 m. tapo Venecijos pavaldiniais.[2] Reževičių vienuolyne[3] išrinktas Paštrovičių kunigaikščiu ir buvo paskutiniuoju ir labiausiai garbinamu iš jų.[4] S. Štiljanovičiaus nuosavybėje buvo septyni malūnai.[4]
1498 m. po konflikto su Venecija savo nuosavybę paliko savo klanui ir išvyko į Sirmiją (dabartinė Serbija).[4] Tais pačiais metai Sirmijoje pastatė Morvičių miestą, kuris tapo jo rezidencija. Naujojoje savo tėvynėje pasižymėjo kaip puikus vaivada. Iš Moravičių spaudžiamas turkų su savo pavaldiniais buvo priverstas pasitraukti į Šišklošo miestą Baranjos regione, kurį 1507 m. jam suteikė Vengrijos karalius Liudvikas II.[5] Kare dėl Vengrijos sosto tarp Ferdinando I ir Jono Zapojajo palaikė Ferdinandą.[6] Po Ferdinando karūnacijos 1527 m. lapkričio 3 d. tapo Novigrado ir Orahovicos administratoriumi. Jam taip pat atiteko Donji Miholjaco ir Glogovnicos kaimai, dvarai Viroviticos apskrityje ir Valpovo miestas, į kurį jis perkėlė savo rezidenciją. Stefanas Štiljanovičius administravo svarbius miestus, kurie anksčiau buvo valdomi Jovano Nenado. Jis turėjo savo flotilę.[7]
Vadovavo su Osmanais kovojusiems Slavonijos pasienio daliniams. 1543 m. buvo nugalėtas ir paimtas į nelaisvę, tačiau iš jos išpirktas. Grįžęs iš nelaisvės paliko Slavoniją ir paskutiniuosius gyvenimo metus praleido Šiškloše, kur mirė apie 1543 m.[4]
Antrojo pasaulinio karo metu, vykdydami serbų kultūrinio palikimo ir istorijos naikinimo kampaniją, ustašiai nusiaubė S.Štiljanovičiaus kapą. Jo palaikai buvo išniekinti, o kape buvusios vertybės, tarp kurių buvo ir jo karūna, išvežti į Zagrebą. Serbų bažnyčios pareigūnams pavyko atgauti palaikus, kurie buvo pervežti ir palaidoti Gionterio kalvoje.
Šventumas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Apie 1520 m. Fruška Goroje Stefas Štiljanovičius įkūrė Kuveždino vienuolyną, kuriame iki šiol saugoma 1545 m. parašyta knyga Panagirik. Ji yra seniausias rašytinis šaltinis, kuriame Stefanas Štiljanovičius nurodomas kaip šventasis.[8][9]
Regione aplink Šišatovaco vienuolyną Fruška Goroje dar jam esant gyvam susiformavo jo asmenybės ir karinių pasiekimų kultas.[10] Po S. Štiljanovičiaus greičiausiai smurtinės mirties, pagal istoriškai nepatvirtintus pasakojimus jo našlė Jelena Štiljanovič iš paveldėto turto įkūrė Petkovicos vienuolyną Fruška Goroje. Be to, ji, pasak legendos, įstojo į vienuolyną kaip sesuo Jelisaveta ir, kaip ir jos vyras, po mirties buvo paskelbta Serbijos stačiatikių bažnyčios šventąja.
1634 m. Serbijos patriarchas Pajsijė I Janjevacas lankėsi Šištovaco vienuolyne ir čia tradicinės serbų hagiografinės literatūros atgimimo dvasioje parašė Stefano Štiljanovičiaus biografiją.
Šv. Stefanui Štiljanovičiui XIX a. buvo pašvęsta koplyčia Osijeke, kuri Kroatijos-Serbijos karo metu 1991–1993 m. buvo sugriauta kroatų pajėgų.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Apie Štilajnovičiaus kilmę, 2014-01-11 originalo kopija interneto archyve
- ↑ Stanoje Stanojević, Narodna enciklopedija srpsko-hrvatsko-slovenacka, Volume 3, p. 35, Bibliografski zavod d.d., 1925
- ↑ Radomir Rakic, 1985, The Monastery of Rezevici, Petrovac na Moru, Elektronska Biblioteka Kulture i Tradicije Boke
- ↑ 4,0 4,1 4,2 4,3 Đorđe V. Gregović, O PAŠTROVIĆIMA, Elektronska Biblioteka Kulture i Tradicije Boke
- ↑ Slobodan B. Medojević. SVETI STEFAN ŠTILJANOVIĆ, montenegrina.net
- ↑ Srbi: biografije znamenitih: A-Š, p. 282: "Стефан Штиљановић"
- ↑ Miroslav Krleža 1975, Pomorska enciklopedija, Volume 2
- ↑ Kuveždino vienuolynas, 2008-03-22 originalo kopija interneto archyve
- ↑ Stilcon.org. "Orthodox Parish of Saint Stefan and Saint Helena Stiljanovic, Augsburg, Germany". World Orthodox Directory. Nuoroda tikrinta 26 January 2019.
- ↑ Stefano Štiljanovičiaus kultas Šišatovaco vienuolyne, 2008-03-22 originalo[neveikianti nuoroda] kopija interneto archyve