Stalingrado mūšis

Stalingrado mūšis
Priklauso: Rytų kampanija, Antrasis pasaulinis karas
Data 1942 m. rugpjūčio 23 d. – 1943 m. vasario 2 d. Vieta Stalingradas, Rusijos TFSR, Sovietų Sąjunga Rezultatas Galutinė sovietų pergalė Ašis pradėjo silpnėti Rytų fronte Persilaužimas Antrajame pasauliniame kare
Konflikto šalys
Trečiasis reichas  Rumunija Italija Vengrija Kroatija	Sovietų Sąjunga
Vadovai ir kariniai vadai
Adolf Hitler Friedrich Paulus	Josifas Stalinas Georgijus Žukovas Nikita Chruščiovas Konstantinas Rokosovskis
Pajėgos
Mūšio pradžioje: 270 000 kareivių 3 000 artilerijos 500 tankų 600 lėktuvų Sovietų puolimo metu: 1 040 000 kareivių: (400 000 vokiečių, 235 000 italų, 200 000 rumunų, 200 000 vengrų, 5 000 kroatų) 10 250 artilerijos 500 tankų 732 lėktuvų	Mūšio pradžioje: 187 000 kareivių 2 200 artilerijos 400 tankų 300 lėktuvų Sovietų puolimo metu: 1 143 500-2 500 000 kareivių 13 451 artilerijos 894–4 000 tankų 1 115 lėktuvų
Nuostoliai
850 000 žuvo, dingo arba sužeista įskaitant 91 000 sugauta 900 lėktuvų 1 500 tankų 6 000 artilerijos	478 741 žuvo ir dingo 650 878 sužeista ir susirgo 40 000 civilių žuvo 4 341 tankų 15 728 artilerijos 2 769 lėktuvų

Raudonosios armijos kontrapuolimas

Stalingrado mūšis – Antrojo pasaulinio karo mūšis, vykęs 1942 m. rugpjūčio 21 d.–1943 m. vasario 2 d. tarp Vokietijos su sąjungininkais ir TSRS kariuomenių dėl Stalingrado miesto. Tai buvo vienas svarbiausių įvykių Antrojo pasaulinio karo metu, o kartu su mūšiu Kursko lanke tapo persilaužimo momentu, po kurio Vokietijos kariuomenė prarado strateginę iniciatyvą. Stalingrado mūšis buvo didžiausias ir daugiausiai istorijoje gyvybių atėmęs karo mūšis. Mūšis baigėsi Vokietijos pralaimėjimu. Pirmą kartą visa vokiečių armija buvo paimta į nelaisvę. Kartu 1943 m. sausio 31 d. į nelaisvę buvo paimtas Feldmaršalas Paulius. Šis mūšis kartais laikomas strateginio persilaužimo Antrajame pasauliniame kare pradžia.

Stalingrado mūšyje vokiečių pusėje dalyvavo ir 7-asis lietuvių savisaugos batalionas su vadu kapitonu Jonu Semaška. Iš 700 bataliono karių grįžo 400.

Esmė

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, sutvarkykite.

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Miesto bombordavimas.

Adolfui Hitleriui nepavykus užimti Maskvos, jis visą savo dėmesį nukreipė į Stalingrado miestą. Stalingradas turėjo milžinišką strateginę reikšmę, tai buvo pramoninis miestas ir tuo pačiu raktas nuo Volgos upės, kurią perkirtus būtų blokuotas naftos iš Kaukazo tiekimas, tuo pačiu parūpintas degalų tiekimas Vermachtui. 1942 m. Stalinas paskelbė žymųjį įsakymą Nr.277 („Nė žingsnio atgal“), dėl kurio visą 1942-ųjų rudenį ir žiemą buvo kovojama dėl kiekvienos Stalingrado gatvės, kiekvieno namo, kiekvieno kambario. Didžiąją laiko dalį abi pusės buvo taip arti, kad galėjo viena kitai svaidyti įžeidinėjančius šūkius. Kad žemėje atsivėrė pragaras, bylojo tai, jog degantis miestas naktį matėsi iš už 45 kilometrų... Po lapkričio 19-ąją surengtos sovietų kontratakos, generolas Friedrichas Paulusas ir 90 tūkst. jo 6-osios armijos karių pateko į apsuptį. Tada šeštosios armijos vadas generolas Fridrichas Paulius, pasiuntė radiogramą į Berlyną ir paprašė leidimo bandyti prasiveržti iš apsupties, Hitleris atmetė šią paskutinę išsigelbėjimo galimybę trumpu nurodymu: „Armija turi išlaikyti savo pozicijas iki paskutinio šovinio“. Nors buvo pažadėta „Stalingrado katile“ atsidūrusius dalinius aprūpinti kariniu oro tiltu, tačiau esamomis sąlygomis tai reiškė šimtų tūkstančių karių – vokiečių ir rusų – pasmerkimą pražūčiai. Dėl šių priežasčių Rytų flangas buvo priverstas pasiduoti. Vėliau A.Hitleris apie generolą F.Paulusą ir Stalingrado mūšį kalbėjo, jog "tokio didelio skaičiaus kareivių heroizmą pavertė niekais vienintelio charakterio neturinčio ir silpnavalio žmogystos veiksmai".