Susinaikinimas

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Susinaikinimas – sistemos veikimo būdas, kai ji tam tikromis aplinkybėmis sunaikina pati save. Susinaikinimas kaip numatyta ir suprojektuota galimybė būdinga kai kuriai karinei technikai, informacijos saugojimo įtaisams, tokių mechanizmų pasitaiko ir gyvojoje gamtoje.

Susinaikinimas karinėje technikoje

Jis numatytas kai kuriuose šaudmenyse:

• Priešlėktuvinės raketos, zenitinės artilerijos sviediniai. Jie, nepataikę į taikinį ar jo neradę (nusitaikantys) ir nukritę gali pakenkti ne taikiniui, o visai kitiems objektams. Jis susisprogdina praėjus tam tikram laiko tarpui.
• Kitokios raketos – Pvz., žemė – žemė raketos, jei nenumatytai nukrypsta nuo taikinio.
• Minos. Nemažai minų turi specialius įtaisus, kurie jų neleidžia išminuoti. Tokios minos neretai turi susinaikinimo įtaisus, t. y., po numatyto laiko tarpo jos pačios susisprogdina.

Susinaikinimo įtaisai nekarinėje technikoje

Susinaikinimo įtaisus turi:

• Informacijos saugojimo įrenginiai, kuriuose saugojama itin svarbi informacija. Bandant iš tokių įrenginių paimti informaciją jie susinaikina.
• Kai kurie konteineriai pinigams, vertybiniams popieriams, svarbiems dokumentams pervežti. Jie susinaikina apiplėšimo atveju.
• Kosminėse raketose, net jei jomis skreda kosmonautai, neretai būna susisprogdinimo sistema kuri gali būti aktyvuota jei raketa akivaizdžiai nevaldoma ir vis viena nukris. Nukritus raketai ant gyvenamų rajonų, gali žūti dar daugiau žmonių. Tokias sistemas turėjo Saturn V, Space Shuttle, taip pat dauguma nepilotuojamų raketų.

Gyvojoje gamtoje

Paprastai gyva sistema stengiasi išlikti tačiau specifiniais atvejais pasitaiko ir susinaikinimo mechanizmų:

• Augalų atsparumas kai kuriems parazitams pagrįstas aktyviai indukuota kenkėją supančių ląstelių mirtimi. Parazitas apsupamas negyva zona kuri sustabdo jo plitimą, todėl visas augalas pažeidžiamas daug mažiau.
• Kai kurios gyvūnų anatominės struktūros išgaunamos susinaikinant daliai „nereikalingų“ ląstelių. Taip susidaro rankos pirštai (procesui dėl kokių nors priežasčių neįvykus, išlikę ląstelės suformuoja tarp pirštų plėvelę kaip vandens paukščių). Jei jau pakankamai diferencijuotos, tokios ląstelės „savaime išnyksta“ net ir persodintos į kitą gemalo vietą.
• Daugialąsčiuose gyvūnuose dalis ląstelių, jei reikia, diferencijuojasi arba į negyvus darinius (pavyzdžiui, ksilemos lieka tik ląstelės sienelė) arba taip jog neabejotinai negali dalintis toliau (eritrocitai be branduolio).
• Bendruomeniniai vabzdžiai gali turėti individui pražūtingų elgsenos ir sandaros savybių (tarkim, bitės įgėlimas) kurie naudingi bendruomenei, kuriai vabzdys priklauso.