Piktžolė

Piktžolės - augalai, augantys tose pačiose dirvose su kultūriniais augalais ir konkuruojantys su jais. Piktžolės stelbia kultūrinius augalus, konkuruoja su jais dėl vandens, mineralinių medžiagų. Piktžolėtose dirvose kultūriniai augalai prastai auga ir gali visiškai išnykti. Dėl piktžolių poveikio mažėja derlius, prastėja jo kokybė, derlių užteršia piktžolių sėklos ir vegetatyvinės dalys.

Trumpaamžės piktžolės

Trumpaamžės piktžolės gyvena iki 2 metų. Per vystymosi ciklą subrandina sėklas, jas išbarsto, o vėliau sunyksta. Tokios piktžolės sudaro 2/3 visų Lietuvos pasėlių piktžolių. Pagal mitybos būdą trumpaamžės piktžolės skirstomos į tris gupes:

• Neparazitinės piktžolės. Jos vykdo fotosintezę, pačios iš dirvos apsirūpina vandeniu ir mineralinėmis medžiagomis.
  • Vasarinės piktžolės - Jos paprastai dygsta pavasarį, iki rudens ar greičiau subrandina sėklas, o po to sunyksta. Rudenį ar antroje vasaros pusėje sudygusios vasarinės piktžolės žiemą paprastai iššąla. Vasarinės piktžolės skirstomos į efemerines, ankstyvąsias ir vėlyvąsias.
    • Efemerinės piktžolės yra tokios, kurios per vieną vegetacijos periodą užaugina 2-3 sėklų kartas. Tokios piktžolės yra daržinė žliūgė,vienmetė miglė ir kt.
    • Ankstyvosios piktžolės sudygsta anksti pavasarį ir sėklas subrandina dažniausiai vasaros viduryje. Pvz., garstukas, baltoji balanda, paprastoji žilė ir kt.
    • Vėlyvosios piktžolės pradeda dygti jau gerokai įšilus žemei ir sėklas subrandina vasaros pabaigoje. Pvz., paprastoji rietmenė, šiurkštusis burnotis, rusvoji šerytė ir kt.
  • Žiemojančios piktžolės. Jos sudygsta antroje vasaros pusėje ar rudenį, peržiemoja skrotelės tarpsnyje, pavasarį sužydi ir subrandina sėklas. Jei sudygsta pavasarį, tai auga kaip vasarinės piktžolės - subrandina sėklas ir jas išbarsto tais pačiais metais. Kai kurios piktžolių rūšys auga ir kaip vasarinės, ir kaip žiemojančios piktžolės. Pvz., dirvinė čiužutė, smalkinis tvertikas, bekvapis šunramunis, trikertė žvaginė, dirvinė našlaitė, rugiagėlė ir kt.
  • Žieminės piktžolės. Prisitaikiusios augti su žiemkenčiais. Joms būtinas žiemojimas, nes tik tada subrandina sėklas. Pavasarį sudygusios žieminės piktžolės nesubrandina sėklų. Pvz., dirvinė smilguolė, ruginė dirsė ir kt.
  • Dvimetės piktžolės. Gyvenimo ciklas trunka dvejus metus. Pirmaisiais metais išaugina skroteles, kurios peržiemoja. Pavasarį išauga stiebas, augalas sužydi ir subrandina sėklas. Pvz., paprastoji morka, paprastasis kmynas ir kt.
• Pusiau parazitinės piktžolės. Jų šaknys trumpos, turi čiulptukus, kuriais čiulpia maisto medžiagas iš gretimų augalų šaknų. Jei šalia nėra augalo, iš kurio galėtų siurbti medžiagas, pusiau parazitinės piktžolės pačios siurbia mineralines medžiagas iš dirvos ir vykdo fotosintezę, pasisavinti maisto medžiagas iš dirvos ir vykdyti fotosintezę, nes turi žalius lapus, stiebus ir šaknis. Pvz., didysis barškutis, raudonasis skėtukas ir kt.
• Parazitinės piktžolės. Neturi žalių lapų ir šaknų, nevykdo fotosintezės. Stiebai besivyniojantys. Į parazituojamą augalą įaugina čiulptukus, kuriais siurbia jo pagamintas maisto medžiagas. Pvz., dobilinis brantas, lininis brantas ir kt.

Daugiametės piktžolės

Jų Lietuvoje yra apie 30% visų piktžolių rūšių. Tai tokios piktžolės, kurios toje pačioje vietoje gali augti ir daugintis nuo kelių iki keliolikos metų. Žiemą jų antžeminės dalys sunyksta, o pavasarį iš požeminių organų vėl atželia.
Daugiametės piktžolės dauginasi sėklomis ir vegetatyviniu būdu. Pagal dauginimosi būdą jos skirstomos į sėklomis plintančias ir vegetatyviškai plintančias.

• Sėklomis plintančios piktžolės. Tai tokios piktžolės, kurių šaknys lieka žiemoti, o pavasarį iš jų vėl atauga augalai. Jos daugiausia išplinta sėklomis. Atsižvelgiant į šaknų sistemą, sėklomis plintančios piktžolės dar yra skirstomos į liemenšaknines ir kuokštašaknines.
  • Liemenšakninės piktžolės. Jos turi pagrindinę, gerai išvystytą šaknį ir į šonus išsikerojusias mažas šakneles. Pvz., paprastoji kiaulpienė, rauktalapė rūgštynė.
  • Kuokštašakninės piktžolės. Jų menkai išsivysčiusi pagrindinė šaknis ir gerai išvystytos šoninės šaknys, kurios sudaro kuokštą. Pvz., plačialapis gyslotis, paprastoji barborytė ir kt.
• Vegetatyviai plintančios piktžolės. Jos plinta ir dauginasi ne tik sėklomis, bet ir įvairiais vegetatyviniais organais (šakniastiebiais, stiebagumbiais, svogūnais ir kt.). Pagal tai kokiais vegetatyviniais organais plinta, jos skirstomos į grupes.
  • Šliaužiančiosios piktžolės. Šios piktžolės dauginasi šliaužiančiu stiebu, kuris ties bambliais įsišaknija ir taip susiformuoja naujas augalas. Pvz., šliaužiantysis vėdrynas, žąsinė sidabražolė, šliaužiančioji tramažolė.
  • Šakniastiebinės piktžolės. Dauginasi požeminiais stiebais, kurie vadinasi šakniastiebiai. Ant jų išauga pumpurai, iš kurių leidžiamos šaknys ir formuojasi nauji augalai. Pvz., paprastasis varputi, dirvinis asiūklis ir kt.
  • Šakniaatžalinės piktžolės. Šios piktžolės turi stiprią, giliai smingančią (1,0-1,5 m) šaknį ir keliais aukštais išsidesčiusias horizontalias šaknis, turinčias daug pumpurų, iš kurių išauga naujos atžalos. Pvz., dirvinė usnis, dirvinė pienė ir kt.
  • Stiebagumbinės piktžolės. Pagrindinis jų dauginimosi organas yra dirvoje esantis šaknų sustorėjimas - stiebagumbis. Dirbant žemę stiebagumbiai lengvai trupa į atskirus narelius, iš kurių išauga nauji augalai. Pvz., dirvinė mėta, pelkinė norta.
  • Svogūninės piktžolės. Jų stiebai žemėje baigiasi svogūnėliu, kuriais jie dauginasi. Pvz., laukinis česnakas.

Nuorodos

• SVARBIAUSIOS LIETUVOS PIKTŽOLĖS