Dirvinis asiūklis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Equisetum arvense
Dirvinis asiūklis (Equisetum arvense)
Dirvinis asiūklis (Equisetum arvense)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Augalai
(Wikispecies-logo.svg Plantae)
Skyrius: Asiūklūnai
(Wikispecies-logo.svg Equisetophyta)
Klasė: Asiūklainiai
(Wikispecies-logo.svg Equisetopsida)
Šeima: Asiūkliniai
(Wikispecies-logo.svg Equisetaceae)
Gentis: Asiūklis
(Wikispecies-logo.svg Equisetum)
Rūšis: Dirvinis asiūklis
(Wikispecies-logo.svg Equisetum arvense)
Binomas
Equisetum arvense
Linnaeus, 1753

Dirvinis asiūklis (Equisetum arvense) – asiūklūnų (Equisetophyta) skyriaus, asiūklių (Equisetum) genties daugiametis žolinis augalas, priklausantis sporinių induočių augalų grupei. Gyvenimo ciklą sudaro dviejų kartų – sporofito ir gametofito – kaita.

Auga kaip piktžolė apydrėgnėse, ypač molingose dirvose, padirviuose, pakelėse, dykvietėse, pievose ir kartais miškuose. Sporifikuoja balandžio-gegužės mėnesį. Lietuvoje dažna rūšis.[1]

Pavadinimo kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lotyniškai equus 'arklys', seta 'šerelis, ašutas'. Gausiai šakotas asiūklio stiebas panašus į arklio uodegą.

Gyvenimo ciklas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Asiūklių gyvenimo ciklas susideda iš lytines ląsteles produkuojančios kartos – gametofito ir sporas produkuojančios kartos – sporofito. Gyvenimo cikle vyrauja sporofitas. Šis augalas formuoja sporas sporangioforuose sutelktose sporangėse. Sporos morfologiškai vienodos, išplatinamos vėju (anemofilija). Sporoms sudygus susidaro autotrofiniai plokštelės pavidalo skirtalyčiai gametofitai, kuriuose bręsta archegonės ir anteridžiai. Po apvaisinimo ant gametofito išauga sporofitas, kuris subrendęs produkuoja sporas ir ciklas kartojasi.

Morfologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gametofitas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žalios spalvos, plokštelės pavidalo, trumpesnis nei 1 cm. Sudarytas iš masyvesnės pamatinės pagalvėlės bei iš jos išaugančių skiautėtų lamelių. Prie dirvožemio tvirtinasi apatinėj pagalvėlės pusėj išaugančiais rizoidais. Archegonės susiformuoja prie lamelių pagrindų, anteridžiai – ant specializuotų išaugų.[2]

Sporofitas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Būdingas ūglių dimorfizmas. Pavasariniai sporifikuojantys ūgliai 20–40 cm aukščio, 3–5 mm skersmens, šviesiai rudi arba rusvi, su penkiomis piltuvėlių pavidalo makštimis, kurios turi 8–12 dantelius (lapus), susiglaudusius po 2–3 ir yra panašaus ilgio kaip makšties vamzdelis. Sporangių varpos iki 3,5 cm ilgio.

Vegetatyviniai ūgliai žali, 3 mm skersmens, jų makštys su 12–18 dantelių, išilgai briaunoti (6–19 briaunelių). Šakelės paprastai keturbriaunės arba penkiabriaunės, dažniausiai stačios, kartais šakotos. Iš stiebo išauga tose vietose, kur danteliai suauga savo kraštais, taigi augdamos praduria stiebą supančių makštų pagrindus. Apatinis šakelių narelis žymiai ilgesnis už greta esančią stiebo makštį. Šakelių pagrindus supančios makštys žalsvos arba rudos spalvos, paprastai matinės, danteliai atsiknoję, trikampio formos, nusmailėję.

Sporinėse varputėse (strobiluose) susitelkę sporangioforai, sudaryti iš kotelio, skydelio ir jo apatinėje dalyje prisitvirtinusių sporangių. Požeminė sporofito dalis daugiametė, sudaryta iš šaknų ir šakniastiebių. Šakniastiebiai atlieka vegetatyvinio dauginimosi funkciją.[3]

Sporos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sporos vienodos išvaizdos, rutuliškos, žalios spalvos, su dviem išaugomis – elateromis, kurios išsitiesia sausu oru ir apsivynioja apie sporą, kai aplinka drėgna. Elateros – prisytaikymas plisti vėjo pagalba. Sporos trumpai išlieka daigios.[1] [2]

Anatomija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sporifikuojančio stiebo skersinis pjūvis
Vegetatyvinio stiebo skersinis pjūvis

Stiebas išilgai vagotai briaunotas. Iš išorės jį dengia vienasluoksnis epitelis su žiotelėmis. Stiebai ir šakelės inkrustuoti silicio dioksidu, todėl tvirti ir šiurkštūs. Po epidermiu – iš asimiliacinių ir ramstinių audinių susidariusi žievė. Asimiliacinis audinys daugiausia susitelkęs ties vagelėmis, ramstinis – ties briaunelėmis. Epidermio žiotelės įprastai ties asimiliacinio audinio santalkomis. Po asimiliaciniu audiniu yra valekuliariniai kanalai, iš šonų ir apačios apsupti parenchimos. Centrines stiebų dalis užima kolateraliniai indų kūleliai. Nuo žievės jie atskirti endodermio ir periciklo sluoksnių. Indų kūleliuose susidaro nedideli karinaliniai kanalai, kuriais teka vanduo. Centrinėje stiebo dalyje susidaro centriniai kanalai. Visų šių kanalų (centrinių, valekuliarinių ir karinalinių) sistema gali būti užpildyta oru arba vandeniu, kas leidžia augalui augti įvairiose augavietėse.[2]

Panaudojimas medicinoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vaistams vartojami vegetatyviniai stiebai su šakelėmis. Jie pjaunami vasarą. Žolė turi šlapimą varančiųjų, raminamųjų savybių.[4][5] Naudojama uždegimams, šlapimo pūslės ligoms gydyti. Gydymui naudojamos arbatos, ekstraktai, vonios.[6]

Asiūklio žolėje yra 5 % triterpeninio saponino ekvizetonino, alkaloidų, flavonoidų, 278 mg% askorbino rūgšties, karotino, obuolių, oksalo, akonito rūgščių, apie 16 % baltymų, iki 3,5 % riebalų, rauginių, karčiųjų medžiagų, dervų, 17 % mineralinių medžiagų.

Antžeminė augalo dalis nuodinga arkliams, galvijams, avims, kiaulėms – gyvuliai gali nusinuodyti šienu, kurio didžiąją dalį sudaro dirvinis asiūklis.[2]

Commons-logo.svg

Vikiteka

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 Minkevičius A., Lietuvos TSR Flora 1t. – Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1959
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 Naujalis J. R. , Meškauskaitė E. , Juzėnas S. , Meldžiukienė A. . Botanikos praktikos darbai. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2009. ISBN 978-9955-33-478-1
  3. Sakamaki, Y. and Ino, Y., 2006. Tubers and rhizome fragments as propagules: competence for vegetative reproduction in Equisetum arvense. Journal of Plant Research, 119(6), pp.677-683.
  4. Carneiro, D.M., Freire, R.C., Honório, T.C.D.D., Zoghaib, I., Cardoso, F.F.D.S., Tresvenzol, L.M.F., de Paula, J.R., Sousa, A.L.L., Jardim, P.C.B.V. and Cunha, L.C.D., 2014. Randomized, double-blind clinical trial to assess the acute diuretic effect of Equisetum arvense (field horsetail) in healthy volunteers. Evidence-Based Complementary and Alternative Medicine, 2014.
  5. Dos Santos Jr, J.G., Blanco, M.M., Do Monte, F.H.M., Russi, M., Lanziotti, V.M.N.B., Leal, L.K.A.M. and Cunha, G.M., 2005. Sedative and anticonvulsant effects of hydroalcoholic extract of Equisetum arvense. Fitoterapia, 76(6), pp.508-513.
  6. Carneiro, D.M., Tresvenzol, L.M.F., Jardim, P.C.B.V. and Cunha, L.C.D., 2013. Equisetum arvense: scientific evidences for clinical use.