Aukštutinė Silezija: Skirtumas tarp puslapio versijų

← Prieš tai darytas keitimas Kitas pakeitimas →

Ištrintas turinys Pridėtas turinys

Inline

08:34, 18 rugpjūčio 2022 versija

Lenkijos istorinis regionas: Górny Śląsk

Šalis	Opolės ir Silezijos vaivadijų dalis
Vėliava
Herbas
Tautos	b. kroatai > lenkai
Kalba	lenkų kalba, sileziečių tarmė/kalba
Valstybės	Silezijos kunigaikštystės
Miestai	Opolė

Silezija dabartiniame žemėlapyje

Aukštutinė Silezija (lenk. Górny Śląsk, vok. Oberschlesien, ček. Horní Slezsko) yra toliausiai į pietryčius nutolusi Silezijos dalis. Šiuo metu didžiąją dalį apima Lenkijos Silezijos ir Opolės vaivadijos, o mažesnė dalis priklauso Čekijai (Moravijos-Silezijos kraštas).

Geografija

Apima Oderio aukštupio Neisės ir Olsos intakų baseiną. Čia buvo 56 iš 67 anglies kasyklų, 50 proc. kokso gamybos, 11 iš 16 švino ir cinko kasyklų, viso švino ir cinko liejyklos, 9 iš 14 plieno liejyklų, 5 iš 8 cinko skardos fabrikų.^{[paaiškinti]}

Aukštutinės Silezijos paviršių sudaro 3 atskiros kraštovaizdžių zonos: Oderio klonis (žemuma), einantis abiem upės pusėmis, Sudetų prieškalnės į vakarus nuo Oderio ir aukštumos į rytus nuo Oderio. Žemumose yra derlingos dirvos, vakarinėje dalyje esančios aukštumos iškyla iki 890 m.

Naudingosios iškasenos tai daugiausia geros kokybės akmens anglis, taip pat cinkas, švinas, geležies rūda, kalkakmenis, bazaltas. Kadangi šalia iškasamų mineralų yra dideli akmens anglies ištekliai, šioje srityje anksti atsirado ir išsivystė metalurgijos pramonė. Prieš Aukštutinės Silezijos padalinimą tarp Lenkijos ir Vokietijos pramonėje dirbo 280 000 darbininkų (175 000 akmens anglies kasyklose ir kokso gamyboje, 30 000 švino ir cinko kasyklose ir liejyklose). 1926 m. Vokietijos dalyje dirbo iš viso 26 000 darbininkų.

Istorija

Iki 1919 m. sudarė vieną (Oppelno, lenk. Opole) Vokiečių Silezijos provincijos apygardą. Versalio sutartimi (1919 m.) pietinė Hulčino sritis, 316 km² su 56 438 gyv. (1924 m.) atiteko Čekoslovakijai, o 1922 m. rytinė dalis – 3 213 km² su maždaug 1 mln. gyventojų – Lenkijai. Vokietijai liko 9713 km² su 1 379 408 gyv. (1925 m.). Lenkijai atiteko turtingiausioji mineraliniais ištekliais ir svarbiausia pramone Aukštutinės Silezijos dalis.

Šaltiniai

Lietuviškoji enciklopedija. II t. Kaunas: 1934, p. 240-3.

Vikiteka: Aukštutinė Silezija – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Aukštutine Silezija Archyvuota kopija 2013-04-23 iš Wayback Machine projekto.
Aukštutine Silezija

@@ Eilutė 5: / Eilutė 5: @@
  | Foto =
 | Vėliava = Flag yellow blue 5x3.svg
- | Šalis = iš dalies [[Opolės vaivadija|Opolės]], iš dalies [[Silezijos vaivadija|Silezijos]] vaivadijos
+ | Šalis = [[Opolės vaivadija|Opolės]] ir [[Silezijos vaivadija|Silezijos]] vaivadijų dalis
  | Herbas = Upper Silesia coat of arms.png
  | Tauta = [[Baltieji kroatai|b. kroatai]] > [[lenkai]]
- | Kalba = [[lenkų kalba]], [[Sileziečių kalba|tarmė/kalba sileziečių]]
+ | Kalba = [[lenkų kalba]], [[Sileziečių kalba|sileziečių tarmė/kalba]]
  | Valstybės =[[Silezijos kunigaikštystės]]
  | Laikotarpis =
@@ Eilutė 19: / Eilutė 19: @@
  }}
 '''Aukštutinė Silezija''' ({{pl|Górny Śląsk}}, {{de|Oberschlesien}}, {{cs|Horní Slezsko}}) yra toliausiai į pietryčius nutolusi [[Silezija|Silezijos]] dalis. Šiuo metu didžiąją dalį apima Lenkijos [[Silezijos vaivadija|Silezijos]] ir [[Opolės vaivadija|Opolės vaivadijos]], o mažesnė dalis priklauso [[Čekija]]i ([[Moravijos-Silezijos kraštas]]).
 == Geografija ==
-Ji apima [[Oderis|Oderio]] aukštupio [[Neisė]]s ir [[Olsa|Olsos]] intakų baseiną. Čia buvo 56 iš 67 [[akmens anglis|anglies]] kasyklų, 50 proc. [[koksas|kokso]] gamybos, 11 iš 16 [[švinas|švino]] ir [[cinkas|cinko]] kasyklų, viso švino ir cinko liejyklos, 9 iš 14 plieno liejyklų, 5 iš 8 cinko skardos fabrikų.
+Apima [[Oderis|Oderio]] aukštupio [[Neisė]]s ir [[Olsa|Olsos]] intakų baseiną. Čia buvo 56 iš 67 [[akmens anglis|anglies]] kasyklų, 50 proc. [[koksas|kokso]] gamybos, 11 iš 16 [[švinas|švino]] ir [[cinkas|cinko]] kasyklų, viso švino ir cinko liejyklos, 9 iš 14 plieno liejyklų, 5 iš 8 cinko skardos fabrikų.{{neaišku}}
-[[Vaizdas:Familok okna.JPG|thumb|left|Tipiški senoviniai langai – Ruda Śląska]]
+[[Vaizdas:Familok okna.JPG|thumb|left|Tipiški senoviniai langai [[Silezijos Ruda|Silezijos Rudoje]]]]
-Aukštutinės Silezijos paviršių sudaro 3 atskiros kraštovaizdžių zonos: [[Oderis|Oderio]] klonis (žemuma) einantis abiem upės pusėmis, [[Sudetai|Sudetų prieškalnės]] į vakarus nuo Oderio ir aukštumos į rytus nuo Oderio. Žemumose yra derlingos dirvos, vakarinėje dalyje esančios aukštumos iškyla iki 890 m.
+Aukštutinės Silezijos paviršių sudaro 3 atskiros kraštovaizdžių zonos: [[Oderis|Oderio]] klonis (žemuma), einantis abiem upės pusėmis, [[Sudetai|Sudetų prieškalnės]] į vakarus nuo Oderio ir aukštumos į rytus nuo Oderio. Žemumose yra derlingos dirvos, vakarinėje dalyje esančios aukštumos iškyla iki 890 m.
 Naudingosios iškasenos tai daugiausia geros kokybės akmens anglis, taip pat cinkas, švinas, geležies rūda, kalkakmenis, [[bazaltas]]. Kadangi šalia iškasamų mineralų yra dideli akmens anglies ištekliai, šioje srityje anksti atsirado ir išsivystė metalurgijos pramonė. Prieš Aukštutinės Silezijos padalinimą tarp Lenkijos ir Vokietijos pramonėje dirbo 280 000 darbininkų (175 000 akmens anglies kasyklose ir kokso gamyboje, 30 000 švino ir cinko kasyklose ir liejyklose). 1926 m. [[Vokietija|Vokietijos]] dalyje dirbo iš viso 26 000 darbininkų.
 == Istorija ==
 Iki [[1919]] m. sudarė vieną (''Oppelno'', {{Pl|Opole}}) Vokiečių Silezijos provincijos apygardą. [[Versalio sutartis|Versalio sutartimi]] ([[1919]] m.) pietinė Hulčino sritis, 316 km² su 56 438 gyv. ([[1924]] m.) atiteko [[Čekoslovakija]]i, o [[1922]] m. rytinė dalis – 3 213 km² su maždaug 1 mln. gyventojų – [[Lenkija]]i. Vokietijai liko 9713 km² su 1 379 408 gyv. ([[1925]] m.). Lenkijai atiteko turtingiausioji mineraliniais ištekliais ir svarbiausia pramone Aukštutinės Silezijos dalis.