Gramatinė kaita: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Taksonomas (aptarimas | indėlis)
S Pusiau automatinis straipsnių be šaltinių datavimas
Ed1974LT (aptarimas | indėlis)
SNėra keitimo santraukos
 
Eilutė 1: Eilutė 1:
{{Šaltiniai|nuo=2020 m. lapkričio|neturi_nuo=2018 m. spalio}}

'''Gramatinė kaita''' ('''{{de|grammatischer Wechsel}}''') – istorinės [[Kalbotyra|kalbotyros]] terminas, kuriuo įvardijami sinchroniniai (tuo pačiu metu galioję) [[Germanų kalbos|germanų]] kalbų [[Veiksmažodis|veiksmažodžio]] paradigmoje vykę [[Vernerio dėsnis|Vernerio dėsnio]] reiškiniai.
'''Gramatinė kaita''' ('''{{de|grammatischer Wechsel}}''') – istorinės [[Kalbotyra|kalbotyros]] terminas, kuriuo įvardijami sinchroniniai (tuo pačiu metu galioję) [[Germanų kalbos|germanų]] kalbų [[Veiksmažodis|veiksmažodžio]] paradigmoje vykę [[Vernerio dėsnis|Vernerio dėsnio]] reiškiniai.


==Apžvalga==
==Apžvalga==
Pasak [[Grimo dėsnis|Grimo dėsnio]], [[indoeuropiečių prokalbė]]s (ide.) duslieji sprogstamieji [[Priebalsis|priebalsiai]] *p, *t, *k ir *kʷ paprastai pavirto [[germanų prokalbė]]s pučiamaisiais priebalsiais *f, *θ, *x ir *xʷ. Karlas Verneris (Karl Verner) nustatė [[Vernerio dėsnis|dėsnį]], kad vis dėlto tam tikrais atvejais jie virsdavo skardžiaisiais priebalsiais *b, *d, *g, *gʷ, jei iš karto prieš juos einąs balsis neturėdavo pagrindinio indoeuropiečių prokalbės [[Kirtis|kirčio]]. Dar daugiau: ide. *s, kuris germanų prokalbėje šiaip nepakito, šioje padėtyje tapo *z; germanų prokalbės *z [[Šiaurės germanų kalbos|šiaurės]] ir [[Vakarų germanų kalbos|vakarų]] germanų kalbose vėliau virto *r.
Pasak [[Grimo dėsnis|Grimo dėsnio]], [[indoeuropiečių prokalbė]]s (ide.) duslieji sprogstamieji [[Priebalsis|priebalsiai]] *p, *t, *k ir *kʷ paprastai pavirto [[germanų prokalbė]]s pučiamaisiais priebalsiais *f, *θ, *x ir *xʷ.<ref>{{cite book|last=Бруннер|first= К.|title=История английского языка|location=М.|publisher=УРСС|date=2006|pages=55|isbn=}}</ref> Karlas Verneris (Karl Verner) nustatė [[Vernerio dėsnis|dėsnį]], kad vis dėlto tam tikrais atvejais jie virsdavo skardžiaisiais priebalsiais *b, *d, *g, *gʷ, jei iš karto prieš juos einąs balsis neturėdavo pagrindinio indoeuropiečių prokalbės [[Kirtis|kirčio]]. Dar daugiau: ide. *s, kuris germanų prokalbėje šiaip nepakito, šioje padėtyje tapo *z; germanų prokalbės *z [[Šiaurės germanų kalbos|šiaurės]] ir [[Vakarų germanų kalbos|vakarų]] germanų kalbose vėliau virto *r.<ref>{{cite book|last=Прокош Э.|title=Сравнительная грамматика германских языков|location=М.|publisher=УРСС|date=2010|pages=53|isbn=978-5-397-01122-8}}</ref><ref>{{cite journal|last=Bennett W. H.|title=The operation and relative chronology of Verner's law|journal=Language|date=1968|volume=44, no. 2|pages=219}}</ref>


Vadinasi, susidarė penkios priebalsių poros, kiekviena pora atstovauja vienai indoeuropiečių prokalbės [[Fonema|fonemai]]. Toliau lentelėje pateikiama tiksli raida, einant nuo indoeuropiečių prokalbės per germanų prokalbę ir vakarų germanų kalbas iki [[Senoji anglų kalba|senosios anglų]], senosios [[Vokiečių aukštaičių tarmė|vokiečių aukštaičių]] ir vidurinės [[Olandų kalba|olandų]] kalbų. Matyti didžiuliai gramatinės kaitos išraiškos skirtumai. Atkreiptinas dėmesys, kad lentelėje pateikiami tik žodžio viduryje esančių priebalsių refleksai, nes žodžio pradžioje Vernerio dėsnis paprastai neveikė.
Vadinasi, susidarė penkios priebalsių poros, kiekviena pora atstovauja vienai indoeuropiečių prokalbės [[Fonema|fonemai]]. Toliau lentelėje pateikiama tiksli raida, einant nuo indoeuropiečių prokalbės per germanų prokalbę ir vakarų germanų kalbas iki [[Senoji anglų kalba|senosios anglų]], senosios [[Vokiečių aukštaičių tarmė|vokiečių aukštaičių]] ir vidurinės [[Olandų kalba|olandų]] kalbų. Matyti didžiuliai gramatinės kaitos išraiškos skirtumai. Atkreiptinas dėmesys, kad lentelėje pateikiami tik žodžio viduryje esančių priebalsių refleksai, nes žodžio pradžioje Vernerio dėsnis paprastai neveikė.<ref>Franck. ''Etymologisch woordenboek der Nederlandsche taal''.[http://www.etymologiebank.nl/trefwoord/uitverkoren]</ref>


{| class="IPA wikitable"
{| class="IPA wikitable"
Eilutė 51: Eilutė 49:
| dėl Vernerio dėsnio s→z→r.
| dėl Vernerio dėsnio s→z→r.
|}
|}
==Išnašos==
{{išn}}
[[Kategorija:Fonetika]]
[[Kategorija:Fonetika]]
[[Kategorija:Morfologija]]
[[Kategorija:Morfologija]]

Dabartinė 21:33, 17 sausio 2021 versija

Gramatinė kaita (vok. grammatischer Wechsel) – istorinės kalbotyros terminas, kuriuo įvardijami sinchroniniai (tuo pačiu metu galioję) germanų kalbų veiksmažodžio paradigmoje vykę Vernerio dėsnio reiškiniai.

Apžvalga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasak Grimo dėsnio, indoeuropiečių prokalbės (ide.) duslieji sprogstamieji priebalsiai *p, *t, *k ir *kʷ paprastai pavirto germanų prokalbės pučiamaisiais priebalsiais *f, *θ, *x ir *xʷ.[1] Karlas Verneris (Karl Verner) nustatė dėsnį, kad vis dėlto tam tikrais atvejais jie virsdavo skardžiaisiais priebalsiais *b, *d, *g, *gʷ, jei iš karto prieš juos einąs balsis neturėdavo pagrindinio indoeuropiečių prokalbės kirčio. Dar daugiau: ide. *s, kuris germanų prokalbėje šiaip nepakito, šioje padėtyje tapo *z; germanų prokalbės *z šiaurės ir vakarų germanų kalbose vėliau virto *r.[2][3]

Vadinasi, susidarė penkios priebalsių poros, kiekviena pora atstovauja vienai indoeuropiečių prokalbės fonemai. Toliau lentelėje pateikiama tiksli raida, einant nuo indoeuropiečių prokalbės per germanų prokalbę ir vakarų germanų kalbas iki senosios anglų, senosios vokiečių aukštaičių ir vidurinės olandų kalbų. Matyti didžiuliai gramatinės kaitos išraiškos skirtumai. Atkreiptinas dėmesys, kad lentelėje pateikiami tik žodžio viduryje esančių priebalsių refleksai, nes žodžio pradžioje Vernerio dėsnis paprastai neveikė.[4]

Indoeuropiečių prokalbė Germanų prokalbė Senoji norvegų k. Vakarų germanų k. Senoji anglų k. Senoji vokiečių aukštaičių k. Vidurinė olandų k. Pastabos
*p f f/v f f/v dėl Grimo dėsnio p→f.
b dėl Vernerio dėsnio p→β.
*t ð θ/ð d d dėl Grimo dėsnio t→θ. Tada vokiečių ir olandų k. θ→d.
*d d t dėl Vernerio dėsnio t→ð→d. Tada vokiečių k. d→t.
*k *x *x/h x/- x/h x/- dėl Grimo dėsnio k→x. x→h prieš balsius. Senojoje anglų ir olandų k. h tarp balsių išnyko.
ɣ j/ɣ ɡ x/ɣ dėl Vernerio dėsnio k→ɣ. Tada anglų k. ɣ→j ir vokiečių k. ɣ→ɡ, nors visi 3 užrašomi kaip ⟨g⟩.
*kʷ *xʷ *x/h x/- x/h x/- lygiagrečiai su *k.
*ɣʷ ɣ j/ɣ ɡ x/ɣ lygiagrečiai su *k, o *ɣʷ vėlyvojoje germanų prokalbėje skilo į *ɣ ir *w.
w/- *w w w w
*s *s s *s s/z s s/z Grimo dėsnis s nepalietė; anglų kalboje alofonas [z].
*z r *r r r r dėl Vernerio dėsnio s→z→r.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Бруннер, К. (2006). История английского языка. М.: УРСС. p. 55.
  2. Прокош Э. (2010). Сравнительная грамматика германских языков. М.: УРСС. p. 53. ISBN 978-5-397-01122-8.
  3. Bennett W. H. (1968). „The operation and relative chronology of Verner's law“. Language. 44, no. 2: 219. {{cite journal}}: no-break space character in |volume= at position 8 (pagalba)
  4. Franck. Etymologisch woordenboek der Nederlandsche taal.[1]