Vernerio dėsnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Karl Verner (1846–1896)

Vernerio dėnis – germanų kalboms būdingas fonetinis-morfologinis reiškinys, 1875 m. atrastas danų kalbininko Karlo Vernerio (Karl Verner) ir formuluojamas taip: dėl Grimo dėsnio atsiradę pučiamieji priebalsiai h, þ, f, taip pat išlikęs indoeuropiečių prokalbės s, būdavo suskardinami, jei iš karto prieš juos einąs balsis neturėdavo pagrindinio indoeuropiečių prokalbės kirčio. Nebūdavo skardinama žodžio pradžioje ir junginiuose xt (ht), xs (hs), ft, fs, sk, st, sp, ss.[1][2] Vernerio dėsnis, drauge su Grimo dėsniu, lyginamojoje kalbotyroje laikomas vienu įžymiausių.[3][4]

Būklė indoeuropiečių prokalbėje *p *t *k *kʷ *s
Po Grimo dėsnio poveikio *f *h *hʷ
Po Vernerio dėsnio poveikio *f *h *hʷ *ɣʷ *s *z

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Прокош Э. (2010). Сравнительная грамматика германских языков. М.: УРСС, 53. ISBN 978-5-397-01122-8.
  2. Bennett W. H.. „The operation and relative chronology of Verner's law“. Language, 44, no. 2, 219 (1968). 
  3. Fortson B. (2004). Indo-European language and culture. An Introduction. Padstow: Blackwell Publishing, 301.
  4. Либерман А. С.. „Вокруг закона Вернера“. Проблемы фонетики, 7 (2007).