Jan Otrębski: Skirtumas tarp puslapio versijų
| Eilutė 27: | Eilutė 27: | ||
Studijavo [[Varšuvos universitetas|Varšuvos universitete]]. Iš pradžių mediciną, bet po dviejų mėnesių perėjo į kalbų istorijos katedrą ir pasirinko slavų skyrių. Jo [[1912]] m. darbas apie [[Vilniaus gubernija|Vilniaus gubernijos]] baltarusių šnektą įvertintas aukso medaliu. Su stipendija išvyko į [[Leipcigas|Leipcigą]], kur susipažino su žymiu sanskrito tyrinėtoju [[Ernst Windisch|Ernstu Vindišu]] ir padaręs jam įspūdį pradėjo rašyti disertaciją. Kad išlaikytų save ir šeimą (turėjo žmoną) dirbo fizinį darbą. Jo mokslus Leipcige nutraukė karas ir prasidėję užsieniečių studentų persekiojimai. |
Studijavo [[Varšuvos universitetas|Varšuvos universitete]]. Iš pradžių mediciną, bet po dviejų mėnesių perėjo į kalbų istorijos katedrą ir pasirinko slavų skyrių. Jo [[1912]] m. darbas apie [[Vilniaus gubernija|Vilniaus gubernijos]] baltarusių šnektą įvertintas aukso medaliu. Su stipendija išvyko į [[Leipcigas|Leipcigą]], kur susipažino su žymiu sanskrito tyrinėtoju [[Ernst Windisch|Ernstu Vindišu]] ir padaręs jam įspūdį pradėjo rašyti disertaciją. Kad išlaikytų save ir šeimą (turėjo žmoną) dirbo fizinį darbą. Jo mokslus Leipcige nutraukė karas ir prasidėję užsieniečių studentų persekiojimai. |
||
Išvažiavo į Lenkiją, kur [[Kališas|Kališe]] [[1916]]–[[1921]] m. dirbo gimnazijos mokytoju. Toliau darbavosi |
Išvažiavo į Lenkiją, kur [[Kališas|Kališe]] [[1916]]–[[1921]] m. dirbo gimnazijos mokytoju. Toliau darbavosi kalbotyros srityje, kol buvo [[Jan Michał Rozwadowski| Jano Rozvadovskio]] pakviestas į [[Jogailos universitetas|Jogailos universitetą]] doktorantūrai. |
||
Apsigynęs [[1920]] m. disertaciją, nuo [[1921]] m. pradėjo dirbti [[Vilniaus universitetas|Stepono Batoro universitete]] [[Vilnius|Vilniuje]]. [[Lituanistika]] buvo |
Apsigynęs [[1920]] m. disertaciją, nuo [[1921]] m. pradėjo dirbti [[Vilniaus universitetas|Stepono Batoro universitete]] [[Vilnius|Vilniuje]]. [[Lituanistika]] buvo viena jo aistrų. Dirbo Vilniuje ilgą laiką. Prisidėjo prie [[Lietuvių kalbos žodynas|Lietuvių kalbos žodyno]] sudarymo [[Lietuvių kalbos institutas|Lietuvių kalbos institute]]. |
||
Dėstė ir [[Rytų Europos mokslinių tyrimų institutas|Rytų Europos mokslinių tyrimų institute]] Vilniuje. |
Dėstė ir [[Rytų Europos mokslinių tyrimų institutas|Rytų Europos mokslinių tyrimų institute]] Vilniuje. |
||
[[1945]] m. persikėlė gyventi į [[Poznanė|Poznanę]], kur toliau vadovavo slavistikos katedrai, o nuo [[1947]] m. naujai įkurtai baltistikos katedrai. Nuo [[1960]] m. – [[emeritas]]. |
[[1945]] m. persikėlė gyventi į [[Poznanė|Poznanę]], kur toliau vadovavo slavistikos katedrai, o nuo [[1947]] m. – naujai įkurtai baltistikos katedrai. Nuo [[1960]] m. – [[emeritas]]. |
||
Buvo vertinamas visame pasaulyje. Skaitė paskaitas Berlyne, Maskvoje, Prahoje, Upsaloje, Stokholme, Vienoje. Buvo kalbotyros mokslo populiarintojas. |
Buvo vertinamas visame pasaulyje. Skaitė paskaitas Berlyne, Maskvoje, Prahoje, Upsaloje, Stokholme, Vienoje. Buvo kalbotyros mokslo populiarintojas. |
||
01:30, 6 spalio 2020 versija
| Janas Otrembskis lenk. Jan Otrębski | |
|---|---|
| Gimė | 1889 m. gruodžio 8 d. Pilica,  Rusijos imperija
|
| Mirė | 1971 m. balandžio 26 d. (81 metai) Poznanė,  Lenkija
|
| Veikla | kalbininkas |
| Alma mater | Varšuvos universitetas |
Janas Otrembskis (lenk. Jan Otrębski, 1889 m. gruodžio 8 d. Pilica, Rusijos imperija – 1971 m. balandžio 26 d. Poznanė, Lenkija) – lenkų kalbininkas, sulaukęs tarptautinio pripažinimo. Parengė 3 tomų lietuvių kalbos gramatiką. Parašė apie 300 mokslinių straipsnių apie slavistiką ir baltistiką, taip pat ir prūsų kalbą.
Biografija
Studijavo Varšuvos universitete. Iš pradžių mediciną, bet po dviejų mėnesių perėjo į kalbų istorijos katedrą ir pasirinko slavų skyrių. Jo 1912 m. darbas apie Vilniaus gubernijos baltarusių šnektą įvertintas aukso medaliu. Su stipendija išvyko į Leipcigą, kur susipažino su žymiu sanskrito tyrinėtoju Ernstu Vindišu ir padaręs jam įspūdį pradėjo rašyti disertaciją. Kad išlaikytų save ir šeimą (turėjo žmoną) dirbo fizinį darbą. Jo mokslus Leipcige nutraukė karas ir prasidėję užsieniečių studentų persekiojimai.
Išvažiavo į Lenkiją, kur Kališe 1916–1921 m. dirbo gimnazijos mokytoju. Toliau darbavosi kalbotyros srityje, kol buvo Jano Rozvadovskio pakviestas į Jogailos universitetą doktorantūrai.
Apsigynęs 1920 m. disertaciją, nuo 1921 m. pradėjo dirbti Stepono Batoro universitete Vilniuje. Lituanistika buvo viena jo aistrų. Dirbo Vilniuje ilgą laiką. Prisidėjo prie Lietuvių kalbos žodyno sudarymo Lietuvių kalbos institute.
Dėstė ir Rytų Europos mokslinių tyrimų institute Vilniuje.
1945 m. persikėlė gyventi į Poznanę, kur toliau vadovavo slavistikos katedrai, o nuo 1947 m. – naujai įkurtai baltistikos katedrai. Nuo 1960 m. – emeritas.
Buvo vertinamas visame pasaulyje. Skaitė paskaitas Berlyne, Maskvoje, Prahoje, Upsaloje, Stokholme, Vienoje. Buvo kalbotyros mokslo populiarintojas.