Bulionys: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos
S Atmestas 85.206.107.156 pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (Dirgela keitimas)
Žyma: Atmesti
 
Eilutė 8: Eilutė 8:
{{DEFAULTSORT:Bulaiciai}}
{{DEFAULTSORT:Bulaiciai}}
[[Kategorija:Žemaičių kunigaikščiai]]
[[Kategorija:Žemaičių kunigaikščiai]]
Pagal Vincą Pietarį, Bulevičiai buvo jotvingių kunigaikščiai. Vismanto žmona Morta patiko Mindaugui, dėl to, pasikvietęs brolius Bulevičius į svečius, jis juos nužudė. O Morta tapo jo žmona. Paskutinis kunigaikštis Bulevičius mirė 20 amžiaus pradžioje, vyriškos lyties palikuonio nepalikęs. Gyveno dabartinių Vižainio (Lenkijoje) apylinkėse. Kai jo vienntelis sūnus Andrius sulaukęs 20 metų žuvo medžioklėje, šautuvo buože tikrindamas ledo stiprumą, kunigaikštis nebesirūpino dvarais ir paimtomis paskolomis. Dukras Uršulę, Agotą ir Petronėlę išleido už vyrų, o dvarai buvo išparduoti iš varžytinių. Dukra Anelė mirė greitaja diova, vos pradėjusis studijuoti Kaune. Savo gyvenimo pabaigą paskutinis kunigaikštis Vincentas Bulius - Bulevičius baigė mokydamas savo buvusių baudžiauninkų vaikus lietuviško rašto.

Dabartinė 21:59, 11 kovo 2020 versija

Bulionys (Buliai, Bulaičiai, Bulevičiai)[1] – XIII a. pirmos pusės Lietuvos kunigaikščių giminė. Vyresniesiems kunigaikščiams nepriklausė. Žinomi trys nariai: broliai Vismantas, Edivilas ir Sprudeika. Jų valdos, manoma, buvo Šiaulių žemėje ir įėjo į lietuvių žemių konfederaciją. Bulionys žinomi iš 1219 m. sudarytos Haličo-Voluinės taikos sutarties.

Pradžioje rėmė Mindaugo valdžią, bet XIII a. V–VI dešimtmečiuose palaikė jo priešus Vykintą ir Tautvilą. Broliai žuvo kovodami prieš Mindaugą (Vismantas 1251 m. prie Vykinto pilies), o jų žemės atiteko Mindaugui ar jam pavaldiems asmenims[2].

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. D.Baronas, A.Dubonis, R.Petrauskas. Lietuvos istorija. T.3. Vilnius, 2011
  2. Edvardas GudavičiusBulaičiai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. // psl. 302