Dangerutis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Dangerutis (Daugėrutis, Daugerutis, Daugirutis; m. 1213 m. Cėsys, KO) – antrasis Lietuvos kunigaikštis (po Žvelgaičio), kurio vardas žinomas iš patikimų šaltinių. Manoma, kad Dangerutis buvo vienas iš vyresniųjų lietuvių žemių konfederacijos kunigaikščių. Pirmą kartą minimas prie 1209 metų įvykių Henriko LatvioLivonijos kronikoje“. Nors kituose šaltiniuose jo vardas neminimas, tačiau jis laikomas įtakingiausiu lietuvių kunigaikščiu iki Mindaugo.

Dangerutis ne kartą puolė latvių ir estų žemes. Kur buvo jo valdomos žemės nėra žinoma. Jersikos kunigaikštystės (Latgaloje) kunigaikštis Visvaldis buvo vedęs Dangeručio dukterį.[1] Tuo pačiu jis apsaugojo savo kunigaikštystę nuo lietuvių antpuolių, bet turėjo remti lietuvius žygiuojančius plėšti tolimesnių žemių.

1213 m. Dangerutis išvyko į Naugardą, greičiausiai siekdamas sudaryti sąjungą prieš vokiečius su Didžiojo Naugardo kunigaikščiu Mstislavu Narsiuoju. Grįžtant namo Dangerutis pakliuvo į kalavijuočių nelaisvę ir, įkalintas Vendeno pilyje, 1213 m. nusižudė.[2] Jo žemes, kol jis buvo kalinamas, užgrobė kiti lietuvių kunigaikščiai. Istorikai (pvz., Edvardas Gudavičius) spėja, kad jo žemių užgrobimas ir paskatino Dangerutį nusižudyti.

Baltarusių istoriko V. Nosevičiaus nuomone Dangerutis galėjo būti Mindaugo tėvu (Mindaugo tėvą Eiliuotoji Livonijos kronika vadina könig gros - didžiu karaliumi).[3]

Mitologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagal T. Narbutą – XIII a. lietuvių kunigaikštis, karo dievo Kovo žynys. Dangeručio centrinė pilis esą buvo ant Senojo Daugėliškio piliakalnio. Narbutas mini, kad žynys nelaisvėje persivėręs kalaviju, o lietuviai atgavę kalaviją jį paskyrę karo dievui bei nešdavosi į mūšius, kur jis lietuviams padėdavęs kovoje.[4]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. A.Dubonis Ūkis. Lietuvos istorija T.3. Vilnius, 2011. P.138.
  2. Daugirutis Lietuviškoji enciklopedija. T6. Kaunas, 1937. P.108
  3. Насевіч В. Пытанняў больш, чым адказаў // Беларускі гістарычны агляд. — Мн., 1998. — Т. 5. Сш.1(8). — P. 210—226.
  4. Mitologijos enciklopedija, 2 tomas. Vilnius. Vaga. 1999. 274 p.