Galilėja

Senovės Sirijos regionas: Galilėja (הַגָּלִיל‏)
Šalis	šiaurės Izraelis, pietų Libanas
Tautos
Miestai	Betsaida, Galilėjos Kana, Nazaretas

Galilėja (hebr. ‏הַגָּלִיל‏‎‎‎‏‎ = HaGalil, arab. الجليل‎ = al-Jalīl) – istorinė sritis dabartinės Izraelio valstybės šiaurėje ir Libano pietuose.

Geografija

Galilėjos regionas šiuo metu yra padalintas tarp dviejų valstybių. Jis apimą Izraelio Šiaurės apskritį ir Nabatijos muchafazos pietinę dalį Libane.

Iš visų pusių Galilėja yra apsupta žemumų. Šiaurine regiono riba paprastai laikoma Litani upės žemupis, už kurio buvo Finkija. Pietine riba laikomas Jezreelio slėnis, už kurio esančiame Karmelio kalne prasideda Samarija. Rytiniu pakraščiu teka Jordanas, sudarantis Jordano slėnį, kuriame telkšo Galilėjos ežeras. Šis slėnis išsikiša toli į šiaurę ir yra vadinams Galilėjos pirštu. Už šio slėnio yra Golano aukštumos (senovės Bašanas). Vakaruose Galilėja leidžiasi į Viduržemio jūros žemumas, kurios paprastai priskiriamos Finikijai (čia buvo finikiečių miestai Akas ir Doras), tačiau kartais vadinamos Vakarų Galilėja (hebr. ‏גליל מערבי‎‏‎ = Galil Ma'aravi)

Paprastai dalinama į Aukštutinę ir Žemutinę Galilėją. Aukštutinėje (šiaurėje) didžiausias kalnas yra Meronas, o Žemutinėje (pietinėje) - Taboro kalnas.

Didžiausi regiono miestai yra Nazaretas, Tiberijas, Karmielis, Safedas, Beit Šeanas, Kirjat Šmonas, Afula, Bint Džbeilas.

Istorija

III tūkstm. pr. m. e. Galilėją apgyvendino hananėjai, kurių pagrindinis miestas buvo Hacoras. II tūkstm. pr. m. e. čia pasirodė huritai, valdė hetitai, egiptiečiai.

Vėliau kraštas pateko į izraelitų genčių įtaką ir palaipsniui įtrauktas į Izraelio karalystę. Galilėja buvo padalinta tarp naftalitų, isacharų ir zebulunų genčių. Galilėją ne kartą siaubė Judėjos karių antpuoliai. Vietos gyventojai buvo priversti priimti judaizmą.

722 m. pr. m. e. Galilėją užkariavo Asirija, vietiniai valdininkai pakeisti asirų kolonistais. 539 m. pr. m. e. Galilėjos valdžią perėmė persai. 333 m. pr. m. e. kraštą užkariavo Aleksandras Makedonietis, čia pradėjo keltis atvykėliai iš Graikijos, Makedonijos. Vėliau Galilėja nuolat keitė šeimininkus – ją valdė ir Seleukidai, ir Ptolemėjai – kol 63 m. pr. m. e. užkariavo romėnai.

I a. Judas Galilėjietis surengė sukilimą prieš romėnus – Romos legionas sukilimą numalšino, daugelį gyventojų nubaudė, todėl kraštas tapo apleistas. Sunaikinus Jeruzalės šventyklą, į Galilėją plūstelėjo žydai ir Judėjos. Biblijoje minimi pagrindiniai Galilėjos miestai – Betsaida, Galilėjos Kana ir Nazaretas.

636 m. prijungta prie Arabų kalifato.