Ūsai

Apie kaimą žr. Ūsai (Šakiai).

Ūsai

Antanas Smetona su plačiais ūsais

Ūsai – kūno plaukai, augantys vyrams tarp viršutinės lūpos ir nosies. Ūsai pradeda kaltis prasidėjus lytinei brandai ir yra vienas ryškiausių jos požymių.

Ūsai yra vienas ryškiausių vyro veido bruožų, todėl jų nešiojimas ir pavidalas dažnai yra svarbus išskirtinis ženklas. Įvairiose kultūrose ūsai vertinami skirtingai – pvz., Artimuosiuose Rytuose, Vidurinėje ir Pietų Azijoje, Arabų šalyse, Balkanuose ūsai laikomi vyriškumo, valdingumo ženklu, todėl dauguma tų kraštų vyrų linkę ūsų neskusti. Rytų Azijoje ūsų nešiojimas paplitęs mažiau. Vakaruose ūsų nešiojimo mados dažnai kinta. Pvz., amišų, sentikių religinėse atšakose priimta nesiskusti ūsų ir barzdų, panašios tradicijos prisilaiko ir daug musulmonų, tuo tarpu mormonai visad skutasi ūsus ir barzdas.

Istorijos bėgyje susiklostė įvairios ūsų nešiojimo mados, dažnai įvestos vienos ar kitos žymios asmenybės:

• siauri, ilgi, lenktakraščiai Dali ūsai (pagal Salvadorą Dali)
• siauri, ilgi, tiesiais galais „angliški“ ūsai
• trumpi, aukšti, tik panosę užimantys „šepetėliniai“ ūsai (pvz., A. Hitlerio, Č. Čaplino, G. Jagodos, R. Mugabės)
• dideli, platūs, vešlūs, ant lūpos užeinantys „vėplio“ ūsai (pvz., F. Nyčės, Stalino, J. Pilsudskio, M. Tveno)
• bakenbardai – vešlūs ūsai, besijungiantys su žandenomis (pvz., Vilhelmo I, Č. Arturo)
• siauri, žemyn einatys „manždiūriški“ ūsai
• platūs, žemyn einantys „baikerio“ ūsai
• labai siauri, tik ant lūpos krašto palikti „pieštukiniai ūsai“

Ūsais taip pat vadinami žinduolių panosėje esantys ilgi plaukeliai.