Perraša

Transkripcija arba perraša (lot. trans- + „per, pro” + scribo „brėžiu, rašau”) kalbotyroje – sistemiškas, nuoseklus kalbos perteikimas rašytiniu būdu. Perrašos šaltinis gali būti gyvas šnekėjimas, gestų kalba arba kita rašymo sistema sudarytas tekstas. Transkripcija nepainiotina su transliteracija (lot. trans- „per, pro” + litera „raidė”), kai viena abėcėlė keičiama kita: sakykime, kirilica keičiama lotynų abėcėle, kad nesuprantieji kirilicos galėtų perskaityti žodį ar tekstą arba dėl kitų tikslų.

Yra ne viena perrašos sistema ir jos taikymo sritis. Vienos iš dažnesnių:

• Fonetinė transkripcija – žodis užrašomas grafemomis, siekiant kuo tiksliau perteikti tartį. Kiekvienas garsas (ir net jo variantai) tokioje perrašoje turi būti perteiktas atskiru ženklu. Paprastai rašoma laužtiniuose skliausteliuose. Supaprastinta fonetinė transkripcija taikoma mokomuosiuose žodynuose.

Nors lietuvių rašyba grįsta fonetiniu principu, tačiau ji ne visai tiksliai atspindi tarimą: pavyzdžiui, žodyje skiaučių raidės i nėra garsas i, o tik minkštumo ženklas, raidė a čia tariama kaip platusis ilgasis balsis e, be to, po minkštojo balsio užpakalinės eilės balsiai supriešakėja, todėl ų šiek tiek priartėja prie vokiečių kalbos ü, o nosinis ženklas dabartinėje kalboje nebereiškia tarimo su nosiniu atspalviu – tai tik ilgasis balsis; įprastiniame užrašyme nepažymėtas šiame žodyje suminkštėjęs s; nepažymėta priegaidė. Fonetinėje perrašoje šis žodis, atsižvelgiant į visas pastabas, supaprastintai galėtų būti užrašytas taip: [s' k' ǽ: u č' ů:]. Fonetinė perraša taikoma ir tarmėtyroje, kur vartojami papildomi ženklai tarmių garsams užrašyti. Viena iš plačiausiai vartojamų fonetinės transkripcijos sistemų – tarptautinė fonetinė abėcėlė (TFA).

• Foneminė transkripcija (arba fonologinė) – garsai užrašomi naudojant sistemą su keletu sutartinių ženklų, kurie atspindi tik tų žodžių fonemas be jų variantų (alofonų). Skaitant fonemine transkripcija užrašytą tekstą, būtina turėti galvoje tos kalbos fonetinius dėsnius ir teisingai tarti alofonus. Tokiu atveju gali būti nežymimas minkštumas, balsių priešakėjimas, užpakalėjimas, priebalsių duslėjimas, skardėjimas ir kitos fonetinės ypatybės.