Ankstyvosios krikščionybės menas

Ankstyvosios krikščionybės menas − krikščioniškasis menas, sukurtas II a. pb−VI a. pr. Romos imperijos vakarinėje dalyje ir Italijoje. Tuo metu krikščioniškoji dailė ir architektūra menkai skyrėsi rytinėse ir vakarinėse Romos imperijos dalyse, tačiau rytinių dalių menas paprastai priskiriamas Bizantijos menui.

Apžvalga

Krikščionybė pradėjo plisti Romos imperijoje I amžiuje. Pagrindinės krikščionių bendruomenės tuo metu buvo Šiaurės Afrikos miestuose ir Artimuosiuose Rytuose − Aleksandrijoje ir Antiochijoje. Tačiau iš ankstyvųjų amžių neišliko nei tapybos, nei skulptūros kūrinių. Ankstyviausi krikščioniškojo meno pavyzdžiai išliko Romos katakombose ir datuojami anksčiausiai sukurtais šiek tiek iki 200 metų.

Santi Marcellino e Pietro katakombos sienų piešiniai

XVII a. graviūra, vaizduojanti senosios Šv. Petro bazilikos planą

Iš pradžių krikščionybė buvo draudžiama, tikintieji persekiojami. Jie slaptai rinkdavosi požeminiuose kapinynuose − katakombose. Tai būdavo arba tikri urvai, arba minkštame grunte po miestu išrausti kelių kilometrų ilgio tuneliai su salėmis. Ypač garsios Romos katakombos. Jų sienose iškaltose ir sutvirtintose nišose įrengdavo laidojimo vietas. Sienas ir lubas puošė piešiniais, kurie priminė Romos namų sieninę tapybą. Kiekvienas piešinys buvo vis kitokio turinio, suprantamas vien tikintiesiems. Piemuo tarp avių, ant pečių nešantis ėriuką, simbolizavo Jėsų Kristų. Bendrai, ankstyvieji krikščionys stengėsi tikėjimo mintis perteikti vaizdine simbolika, o ne konkrečiu turiniu. Iki krikščionybės patvirtinimo valstybine Romos religija buvo vengiama vaizduoti tiesiogiai Kristaus kančios ir nukryžiavimo scenas. Vienas būdingiausių katakombų dekoravimo pavyzdžių išliko Santi Marcellino e Pietro katakombose Romoje. Šie kūriniai nepasižymi atlikimo kruopštumu ir tikriausiai būdavo kuriami kurios nors šventės, susirinkimų proga. Tapyba katakombose gyvavo iki IV a. Ankstyvuosiuose krikščionių sienų piešiniuose stebimas antikinių klasikinių tapybos formų perėmimas, o simbolikoje − krikščionybės ryšių su judaizmu nagrinėjimo atspindys.

Skulptūra ankstyvojoje krikščionybėje buvo antraeilės svarbos menas. Krikščionys neperėmė laisvai stovinčios, natūralaus žmogaus dydžio antikinės skulptūros tradicijos, nes krikščioniškoje tradicijoje laikytasi iš judėjų perimto įstatymo niekaip nemėginti atvaizduoti Dievo. Krikščioniškosios skulptūros pavyzdžiai pasirodė nuo III a. vidurio ant reikšmingesnių bendruomenės narių sarkofagų. Jų reljefai atkartojo katakombų tapybos temas ir sekė iš romėnų reljefinės skulptūros. Vienas iš šio meno pavyzdžių yra sarkofagas iš Romos Santa Maria Antiqua bažnyčios. Ankstyvieji krikščionys neturėjo savų maldų namų ir tikriausiai daugiausiai rinkdavosi privačiuose namuose, kurių maldos patalpos buvo dekoruotos krikščioniškomis temomis kaip Dura-Europose Sirijoje atrastoje buveinėje.

Konstantino I (valdė 324–337 m.) valdymo metu krikščionybė buvo pripažinta valstybine religija. Per trumpą laiką buvo pastatyta daug krikščionių bažnyčių Romoje bei Konstantinopolyje ir kituose svarbiuose imperijos miestuose. Bažnyčios modeliu tapo bazilikos tipo pastatai. Anksčiau bazilikos tarnavo kaip biržos, susirinkimų arba teismo salės. Ankstyvosios krikščionybės bazilikos − tai pailgi pastatai, visada besitęsiantys iš vakarų į rytus. Įėjimas paprastai iš vakarų pusės. Dvi kolonų eilės išilgai dalijo bažnyčią į tris dalis − navas. Vidurinioji nava gerokai platesnė ir aukštesnė už šonines, jos viršutinėje dalyje − langai. Ši viršutinė, saupės apšviečiama dalis - svarbiausias bazilikos požymis. Langų buvo ir šoninių navų sienose. Rytinėje bažnyčios dalyje paprastai būdavo dar viena nava, statmena kitoms − transeptas. Jos išorinėje pusėje buvo išsikišusi pusapvalė niša altoriui − apsidė. Lubos plokščios arba jų visai nebuvo. Reikšmingiausiu krikščionių statiniu buvo senoji Šv. Petro bazilika (pastatyta 319−329 m., perstatyta XVI−XVII a.) Vatikano kalvoje Romoje, kuri žinoma iš piešinių. Ji buvo pastatyta virš Šv. Petro kapo, jos apsidė, neįprastai, buvo vakarų pusėje.

• 
  Santi Marcellino e Pietro katakombos sienų tapybos fragmentas, vaizduojantis pranašo Jonos išmetimą į jūrą
• 
  Priscilos katakombos sienų tapybos fragmentas, vaizduojantis piemenį su avinėliu ant pečių
• 
  Santa Costanza bažnyčia, IV a.
• 
  Junijaus Baso sarkofagas, IV a.

Kai kuriose bažnyčiose buvo erdvus prieangis, kitose − kolonomis apsuptas kiemas, navų − dažnai penkios, septynios, kartais net devynios. Paprastai bažnyčios buvo bebokštės, bet neretai šalia jų statytos varpinės. Krikščionys taip pat perėmė ir romėnų centrinio plano, apvalių ar daugiakampio sienų pastatų statybų tradiciją (pvz., Santa Costanza bažnyčia). Bažnyčių planuose svarbi reikšmė buvo suteikiama kryžiaus formai kaip Kristaus kančios ir, bendrai, krikščionybės simboliui. Kartais bazilikos ir centriniai plano statybos būdavo vienijamos viename statinyje (pvz., Kristaus Kapo bažnyčia Jeruzalėje, sugriauta). Su daugelio bažnyčių statybomis, jose atsirado dideli sienų plotai dekoravimui. Ankstyvojoje krikščionybėje jiems dekoruoti buvo pradėtos naudoti mozaikos, kurios pakeitė senesnį ir pigesnį sieninės tapybos dekoravimą.

Romos Didžioji Švč. Marijos bazilika, interjeras, V a.

Iš IV a. mozaikų išliko tik fragmentai, didžioji dalis − iš V a., kai Romos imperijai pradėjo grėsti klajoklių genčių įsiveržimai ir 402 m. imperatorius Honorijus imperijos sostinę perkėlė į Raveną. Vienu būdingų to meto architektūros ir mozaikų kūrybos pavyzdžių yra Galos Placidos mauzoliejus Ravenoje. Romoje 432−440 m. pastatyta Didžioji Švč. Marijos bazilika, kurioje išlaikytas originalus planas nepaisant vėlesnių perstatymų ir išlikusios daugelis originalių mozaikų dekoracijų. Mozaikose vaizduojami įvykiai iš šventosios krikščionių knygos − Biblijos. Tikėtina, kad mozaikų turinys būdavo paimamas iš iliustruotų manuskriptų. Vienas iš anksčiausių išlikusių iliustruotų manuskriptų − „Kvedlinburgo Itala“ (Samuelio knygų vertimas). Jo iliustracijų palyginimas su pagoniško to paties laikotarpio (V a. pr.) manuskriptu „Vatikano Vergilijus“ (poeto Vergilijaus poezija) rodo, kad didelės atskirties tarp to meto krikščioniškojo ir pagoniškojo meno nebebuvo ir dailininkai tikriausiai dirbo tiek vienais, tiek kitais užsakymais.

476 m. žlugus Vakarų Romos imperijai, jos krikščioniškasis menas partyrė nuosmukį. VI a. Rytų Romos imperijai pradėjus vadovauti Justinianui I ir jam iniciavus įvairius architektūros ir meno projektus išsiskyrė vakarinės (jau buvusios) ir rytinių Romos imperijų krikščionių menas. Pastarasis pagal imperijos pavadinimą vadinamas Bizantijos menu ir pradėjo dominuoti Italijoje, kai ją buvo užvaldžiusi Bizantijos imperija ir vėliau pasireiškė iki pat renesanso pradžios, ypač su Bizantija susijusios Venecijos respublikoje.

• 
  Mozaika Santa Costanza bažnyčioje
• 
  Kristaus Kapo bažnyčios modelis. Arčiau pavaizduota centrinio išplanavimo dalis, toliau − bazilikos plano dalis.
• 
  „Gerasis piemuo“ − mozaika Galos Placidos mauzoliejuje
• 
  „Kvedlinburgo Itala“ iliustracijos

Šaltiniai

• Janson's History of Art: The Western Tradition (8th Edition). Pearson Education, 2011, p. 240−254
• Encyclopaedia Britannica
• Tiju Vijrand. JAUNIMUI APIE MENĄ. 2-asis leidimas, fructusartis.lt