Barbarosos operacija

Operacija "Barbarosa"
Priklauso: Rytų Frontas
Data 1941 m. birželio 22 – gruodžio 5 d. Vieta Europinė SSRS dalis (dabartinė Baltarusija, Ukraina, Moldova, Vakarinė Rusija, Lietuva, Latvija ir Estija Rezultatas Atidaromas rytų frontas Strateginė Sovietų Sajungos pergalė Vokietijos planas, greitai užbaigti karą, žlugo
Konflikto šalys
Trečiasis reichas Italija Vengrija Rumunija Slovakija  Suomija	Sovietų Sąjunga
Vadovai ir kariniai vadai
Adolf Hitler Ion Antonescu Carl Gustaf Emil Mannerheim	Josifas Stalinas Georgijus Žukovas Semionas Budionas Klimentas Vorošilovas Dmitrijus Pavlovas (sušaudytas)
Pajėgos
Vokietijos pajėgos (operacijos pradžioje): 3 000 000 karių 3 000 tankų 2 500 lėktuvų 7 000 artilerijos pabūklų	5.500.000 karių 20.000 tankų, 25.000 lėktuvų
Nuostoliai
Per 1.000.000 karių	Per 5.000.000 žuvusiųjų, iš kurių 3.800.000 karių

Operacija „Barbarosa“ (vok. Unternehmen Barbarossa, pradžioje Fall Barbarossa) – 1941 m. birželio 22 d. pradėto Vokietijos kariuomenės įsiveržimo į SSRS, nuo kurio prasidėjo Vokietijos - Sovietų Sąjungos karas, kodinis pavadinimas.

Vokietijos puolimas užklupo Sovietų Sąjungą nepasiruošusią, per trumpą laiką Vokietijos kariuomenė užėmė dideles teritorijas, o sovietų kariuomenė patyrė didelius nuostolius. Vokiečių planai užbaigti karą iki žiemos nepavyko, 1941 m. žiemą sovietai kontratakavo ir sustabdė vokiečių veržimąsi Maskvos mūšyje. Operacijos pabaiga galima laikyti vokiečių atsitraukimą nuo Maskvos 1941 m. gruodžio 5 d.

Priešistorė

Adolfas Hitleris bolševizmo sunaikinimą nacionalsocializmo pagrindiniu tikslu paskelbė 1925 m. A.Hitlerio užsienio politikos koncepcija rėmėsi Lebensraum (vokiečių "gyvybinės erdvės") idėja. Pagal ją Vokietija turėjo prisijungti teritorijas Rytuose, kurios neva buvo apgyvendintos pusžmogių (Untermensch) slavų, žydų, čigonų ir kitų etninių ir rasinių grupių laikytų žemesnėmis už arijus. Šie gyventojai turėjo būti ištremti, sunaikinti arba pavergti, o teritorijos kolonizuotos vokiečių.

Be rasinių teorijų Sovietų Sąjungos puolimas taip pat buvo bendrosios A.Hitlerio politinės ir karinės strategijos dalis. Pagal ją pirma reikėjo įsitvirtinti Vokietijoje, po to įsigalėti Rytų Europoje ir tapti viena iš pasaulio galybių šalia JAV, Jungtinės Karalystės ir Japonijos, o tam reikėjo nugalėti Prancūziją ir Sovietų Sąjungą. A.Hitleris taip pat siekė išvengti karo dviem frontais kaip per Pirmąjį pasaulinį karą. Tuo tikslu 1939 m. rugpjūčio 23 d. buvo sudaryta nepuolimo sutartis su slaptaisiais protokolais, kurie numatė Lenkijos padalinimą ir įtakų sferų pasiskirstymą Rytų Europoje. A.Hitleris tikėjosi nugalėti Jungtinę Karalystę ir tada pradėti karą su Sovietų Sąjunga.

1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietija užpuolė Lenkiją, o rugsėjo 18 d. Lenkijos puolimą iš rytų pradėjo Sovietų Sąjunga. Sovietų Sąjunga taip pat neatmetė karo su Vokietija galimybės ir po Lenkijos sutriuškinimo ėmė statyti gynybinius įrenginius palei visą Sovietų Sąjungos - Vokietijos sieną, vadinamąją Molotovo liniją.

1939 m. rugsėjo 30 d. Sovietų Sąjunga užpuolė Suomiją ir peržengdama Molotovo Ribentropo pakto susitarimus 1940 m. privertė Rumuniją atiduoti ne tik Besarabiją, bet ir šiaurinę Bukovinos dalį. Bijodamas prarasti Rumunijos naftos tiekimą A.Hitleris privertė Rumuniją perduoti Vengrijai šiaurinę Transilvanijos dalį, o Bulgarijai - Dobrudžą. Vokietijai pradėjus karą su Prancūzija Sovietų Sąjunga 1940 m. birželio mėnesį okupavo Baltijos valstybes.

Dėl šių veiksmų Trečiasis Reichas ir Sovietų Sąjunga ėmė kaltinti viena kitą nesilaikant Molotovo Ribentropo pakto trečiojo straipsnio, pagal kurį buvo numatytos konsultacijos prieš imantis karinių ir politinių iniciatyvų: Vokietija kaltino sovietus, kad šie apie Baltijos valstybių aneksiją pranešė tik po fakto, o Sovietų Sąjunga tuo pačiu kaltinio Vokietiją dėl jos Rumunijai ir Vengrijai primestų sutarčių.

Operacijos planavimas

1940 metų vasarą vieninteliais Vokietijos ir jos sąjungininkų priešais Europoje buvo likusi Jungtinė Karalystė. Apie Sovietų Sąjungos užpuolimą A.Hitleris pradėjo svarstyti nuo 1940 m. birželio ir 1940 m. liepos 31 d. savo sprendimą išsakė Vermachto aukščiausiąjai vadovybei. Galutinai dėl puolimo apsispręsta 1940 m. gruodžio mėnesį, po nesėkmingo Britanijos mūšio. "Barbarosos" planas, pavadintas Šventosios Romos imperijos vokiečių karaliaus ir imperatoriaus Barbarosos garbei, buvo patvirtintas 1940 m. gruodžio 18 d. fiurerio direktyva Nr. 21. Šią operaciją planavo generolai E. Hoepneris, E. von Kleistas, H. Guderianas, E. Rommelis, W. Keitelis ir F. Paulius. Pagrindinis tikslas buvo per 3-4 mėnesius, staigia karine operacija nugalėti SSRS. Siekiant išvengti Napoleono nesėkmės, kai į didelę šalį įsiveržė viena didelė kariuomenė, pagal "Barbarosos planą" į Sovietų Sąjungą turėjo įsiveržti trys armijų grupės. Iš pradžių karą planuota pradėti 1941 m. gegužės 15 d., tačiau vėliau puolimo data atidėta iki gegužės 27 d., o vėliau ir iki birželio 22 d. dėl antivokiško perversmo Belgrade.

Pasiruošimas karui

Ruošdamasi karui Vokietija sutelkė apie 3,2 mln. karių šalia Sovietų Sąjungos sienos, taip pat apie milijoną sąjunginių ir satelinių šalių karių. Puolime taip pat turėjo dalyvauti Slovakija ir Rumunija. Šiaurėje į puolimą turėjo įsijungti Suomija.

Fiureriui patvirtinus operacijos planą, į SSRS oro erdvę ėmė dažnai įskristi vokiečių lėktuvai. 1941 balandžio 15 d. vokiečių lėktuvas Junkers Ju 86, įskridęs į SSRS oro erdvę buvo pastebėtas ir numuštas rusų naikintuvų. Lėktuvo pilotai iššoko su parašiutais, o nusileidę buvo sulaikyti ir apklausti. Jie aiškino, jog pasiklydo skrisdami į Krokuvą, kuri buvo okupuota vokiečių. Tačiau tokia versija buvo sunku patikėti, nes lėktuvas buvo numuštas skrendantis už 200 km nuo Krokuvos, giliai SSRS viduje.

Iš tikrųjų pilotai tarnavo vokiečių dalinyje vardu "Rowel", kurio pilotai slapta fotografavo ir rinko informaciją apie SSRS pajėgumus pasienyje, taip palengvindami pasiruošimą vokiečių įsiveržimui. Prie jų prisidėjo dar daugybė žvalgų ir agentų, be perstojo tyrinėję vietoves, rinkę kitą svarbią informaciją.

Sovietų vadovybei apie planuojamą puolimą pranešė tiek sava, tiek britų bei JAV žvalgybos. Dar gerokai prieš įsiveržimą SSRS agentas Ričardas Zorgė pranešė, jog Vokietija telkia gausias pajėgas netoli SSRS sienos. Paskutinis jo pranešimas apie gręsiančią ataką buvo išsiųstas 1941 gegužės 30 d. - likus mažiau nei mėnesiui iki Vermachto įsiveržimo. Stalinas visa tai ignoravo. Jis net laikė visus Zorgės pranešimus specialiame segtuve, pavadintame "Pavojinga ir abejotina informacija". Britų pranešimus apie gresiantį karą J.Stalinas laikė desperatiškomis V.Čerčilio pastangomis įtraukti sovietus į karą su Vokietija sąjungininkų pusėje. Jis nenorėjo tikėti, kad vokiečiai taip greitai sulaužys Molotovo-Ribentropo paktą. Negana to, jis be perstojo į Vakarus naciams siuntė grūdus, nikelį, naftą ir kitas karui tęsti būtinas medžiagas.

1941 m. sovietų kariuomenė buvo gerokai gausesnė už Vokietijos, taip pat ji turėjo daugiau tankų, tolimosios artilerijos ir lėktuvų. Aukščiausiajai Vermachto vadovybei, taigi ir A.Hitleriui, nebuvo žinomas tikslus sovietų kariuomenės divizijų, tankų ir lėktuvų skaičius. Jie Raudonąją armiją laikė demoralizuota ir techniškai atsilikusia. Vokietijos generolų vertinimas rėmėsi ir prastu sovietų armijos pasirodymu 1939 m. Žiemos kare prieš Suomiją, kur Raudonoji armija patyrė didelius žmogiškuosius ir materialinius nuostolius, nors kovojo su mažesne ir techniškai menkiau aprūpinta suomių kariuomene. Nors Vokietijos kariuomenė galėjo būti didesnė už Sovietų Sąjungos vakariniuose regionuose disluokuotus kariuomenės garnizonus, tačiau bendras sovietų karių skaičius buvo didesnis nei tas, kurį galėjo mobiliuoti Vokietija ir jos sąjungininkai. 1941 m. birželį Raudonoji armija galėjo mobilizuoti beveik 5 mln. karių, tačiau tam reikėjo pajėgas permesti iš Sibiro, Vidurinės Azijos ir Rusijos Tolimųjų Rytų, kur jos buvo laikomos gynybai nuo Japonijos.

Didžiausiu sovietų trūkumu buvo jos vadovybės taktinis nepasiruošimas Vokietijos puolimui, karininkų trūkumas ir vadovavimo nelankstumas. Po didžiųjų valymų 1937 m. Stalinas sustiprino savo pozicijas Sovietų Sąjungoje, tačiau buvo įkalinti ir nužudyti tūkstančiai Raudonosios armijos karininkų, tarp jų ir gabūs generolai, tokie kaip M.Tuchačevskis.

Karo veiksmai

Įsiveržimas

Rytų frontas 1941 m. birželio 22 d. – rugpjūčio 25 d.

Pirmieji Vokietijos ir jos sąjungininkių daliniai SSRS sieną kirto 1941 m. birželio 22 d., 3:15 valandą ryto, oficialiai karo nepaskelbus. Puolimui Vokietija skyrė 150 divizijų su daugiau kaip 3.000.000 karių, tarp jų 19 tankų divizijų su 3 000 tankų, taip pat 7 000 artilerijos pabūklų ir 2 500 lėktuvų.

Įsiveržimo pajėgos buvo suskirstytos į tris armijų grupes:

• armijų grupė "Šiaurė" puolė Pabaltijo ir Leningrado kryptimi;
• armijų grupė "Centras", kuri buvo stipriausia, puolė link Baltarusijos, Smolensko ir Maskvos;
• armijų grupė "Pietūs" puolė Ukrainoje, turėjo užimti Kijevą ir pulti toliau link Volgos ir Kaukazo.

Per pirmąsias 24 valandas daugiau kaip 1500 SSRS lėktuvų buvo sunaikinti dar net nespėję pakilti (apie 300 numušti ore), o po savaitės Ašis jau buvo prasiskverbusi daugiau kaip 300 kilometrų į SSRS gilumą. Frontas driekėsi daugiau kaip 2 900 kilometrų.

Toks staigus, plataus masto puolimas užklupo Sovietų Sąjungą visiškai nepasiruošusią - karių trūko visose gynybos grandyse, o karo pradžioje keturiems Raudonosios Armijos kariams vidutiniškai tekdavo vos vienas ginklas. Dėl tokios prastos kariuomenės parengties bei SSRS generolų negebėjimo greitai priimti svarbius sprendimus, Raudonosios Armijos daliniai buvo priversti nuolat atsitraukti. Pirmosiomis savaitėmis Vermachtas nesulaukė Raudonosios Armijos pasipriešinimo. Vienintelis netikėtumas privertęs juos kiek sulėtinti tempą buvo prasti SSRS keliai.

Kuo toliau į SSRS gilumą Vermachtas žygiavo, tuo daugiau problemų iškildavo - frontas taip išsiplėtė ir nutolo nuo Vokietijos, kad dalinius tapo vis sunkiau aprūpinti amunicija, maistu ar medikamentais. Pasipriešinimas taip pat nuolat didėjo.

Prūsų kilmės vokiečių generolo Guderiano išrastas Žaibo karas (vok. Blitzkrieg), puikiai pasiteisinęs kampanijoje prieš Prancūziją, o pirmaisiais mėnesiais vykdant operaciją "Barbarosą" dar kartą puikiai pasiteisino - per mažiau kaip mėnesį (iki 1941 m. liepos 9 d.), vokiečių kariuomenė užėmė Smolenską - paskutinį didelį miestą prieš Maskvą. Iki rudens buvo užimtas Kijevas ir apsuptas Leningradas. Vermachtą nuo Maskvos skyrė 315 kilometrų. Tačiau nuolat didėjant SSRS pasipriešinimui, o fronto linijai be perstojo plečiantis ir tolstant nuo Vokietijos, karas ėmė strigti. Kai kurie generolai nuo pat pradžių nepalaikė A. Hitlerio idėjos pulti trim kryptimis, mat toks puolimas fronto liniją padaro pernelyg ilgą, keldamas rimtų armijų aprūpinimo problemų.

Vis dėlto, įvertinęs esamą padėtį, Hitleris priėmė sprendimą nepulti Maskvos, o visas pajėgas siųsti į Ukrainą, kurioje gausu grūdų ir kitų maisto produktų. Savo sprendimą jis grindė tuo, jog jei Vokietija ir toliau laikysis esamo plano, kariai mirs iš bado, kaip kad mirė ankstesniame kare. Visa Ukraina buvo užimta rudenį. Būtent tuomet - kai Vermachtas vėl patraukė link Maskvos, prasidėjo ruduo - nuolat lyjantys lietūs žemę pavertė nepravažiuojamu purvynu, kuriame strigo visa vokiečių technika - motociklai, sunkvežimiai, net tankai. Daliniai, vietoj įprastinių 25-30 kilometrų per dieną sugebėdavo įveikti tik 5-8 km. Puolimas ėmė vėluoti.

Įvykių priežastys

SSRS nesėkmių priežastys

Istorikai išskiria dvi pagrindines priežastis, kurios leido Vokietijai taip toli nužygiuoti į SSRS gilumą. Pirmoji - Vokietijos technika buvo žymiai pranašesnė, taip pat daliniai turėjo galingą aviacijos (Liuftvafės) palaikymą. Generolai ir kariai per dvejus karo metus Vakarų Europoje turėjo sukaupę didelę patirtį (6-oji armija, vadovaujama F. Pauliaus ir priklausiusi armijų grupei "Pietūs" buvo sudaryta tik iš veteranų). Vokiečiai ilgą laiką naudojo savo sukurtą Žaibo Karo (vok. Blitzkrieg) taktiką, kuri leido net neturint kiekybinio pranašumo, laimėti beveik kiekvieną mūšį.

Antroji priežastis - SSRS nebuvo pasiruošusi karui, nes J. Stalinas netikėjo pranešimais, jog Vokietija telkia gausias pajėgas SSRS pasienyje, bei ignoravo puolimo datą. Tai leido vokiečiams beveik be vargo užimti milžiniškas teritorijas karo pradžioje.

Vokietijos nesėkmių priežastys

Vokietija turėjo galingesnius tankus, didesnę patirtį turinčius generolus ir karius, o per kelis mėnesius, naudodami savo pačių išrasto Žaibo karo metodus, sugebėjo užimti milžinišką SSRS teritoriją, ir beveik pasiekti Maskvą. Tačiau keletas taktinių vokiečių generolų klaidų, prastas oras ir Fiurerio užsispyrimas sužlugdė operaciją.

Daugelis generolų nepalaikė A. Hitlerio sumanymo pulti trim kryptimis - toks puolimas kėlė rimtų aprūpinimo problemų, be to, esant reikalui buvo sunkiau atsiųsti pastiprinimą. Prie nesėkmės prisidėjo ir Fiurerio sprendimas atidėti Maskvos puolimą - visos pajėgos buvo pasiųstos užimti Kijevą.

Vokiečiai, pripratę prie gerų, Fiurerio liepimu, pastatytų kelių ir greitkelių (Vokietija - pirmoji pasaulyje šalis nutiesusi greitkelį. Pirmasis atidarytas 1934-ųjų gegužę), įsiveržę į SSRS turėjo judėti žvyrkeliais arba dar blogesnės būklės keliais. Tai neleido vokiečiams judėti taip sparčiai, kaip numatyta. Be to, Vermachtui judant link Maskvos prasidėjo stiprių liūčių sezonas, rusų vadinamas "rasputica" - lietūs pavertė kelius ir laukus purvynu, kuriuose strigo visa vokiečių technika. Pasiekus Maskvą prasidėjo žiema (viena šalčiausių amžiaus žiemų). Vokiečiai, nepripratę prie tokio šalčio, nebuvo aprūpinti tinkama apranga, nes Vokietijos generolai ir A.Hitleris tikėjo, kad karas bus baigtas prieš prasidedant žiemai.