Bernotiškių koplyčia: Skirtumas tarp puslapio versijų
S panaikinta Kategorija:Lietuvos koplyčios; įtraukta Kategorija:Ukmergės rajono koplyčios naudojant HotCat |
Nėra keitimo santraukos |
||
| Eilutė 7: | Eilutė 7: | ||
Koplyčia yra vietinės reikšmės kultūros paveldo objektas, įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą (unik. kodas 32401),<ref>http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?lang=lt&MC=32401</ref> turintis architektūrinę ir sakralinę vertę. Pastatyta [[XIX a.]] pabaigoje. |
Koplyčia yra vietinės reikšmės kultūros paveldo objektas, įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą (unik. kodas 32401),<ref>http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?lang=lt&MC=32401</ref> turintis architektūrinę ir sakralinę vertę. Pastatyta [[XIX a.]] pabaigoje. |
||
| ⚫ | |||
| ⚫ | |||
| ⚫ | [[2012]] m. [[Ukmergė]]s rajono apylinkės teismo nutartimi koplyčia pripažinta bešeimininkiu nekilnojamojo turto objektu ir perduota [[Ukmergės rajono savivaldybė]]s nuosavybėn.<ref>[http://www.eteismai.lt/byla/273633969537122/2-1188-879/2012?word=%22be%C5%A1%22 Ukmergės rajono apylinkės teismo nutartis]</ref> |
||
| ⚫ | Iki [[2PK|Antrojo pasaulinio karo]] dabartinių Bernotiškių vietoje buvo dvaras, vadintas Šalkavos dvaru. Jis priklausęs Kačinskams, kurie [[1941]] m. buvo ištremti į [[Sibiras|Sibirą]]. Be šeimininkų likęs dvaras buvo perduotas tuometiniam kolūkiui. Sovietmečiu dvaras buvo visiškai sugriautas, išliko tik koplyčia. |
||
| ⚫ | [[2014]] m. birželio mėn. duomenimis, visas pastato vidaus tūris užgriozdintas senais rastų ir lentų pastoliais. Stelbiama tankių krūmų ir medžių koplyčia nenaudojama. Iškilų statinį juosia masyvi apgriuvusi šventoriaus tvora (paveldo komplekso dalis – unik. kodas 32042).<ref>http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?MC=32402&lang=lt</ref> |
||
| ⚫ | Manoma, kad koplyčią statė [[Kurėnai|Kurėnų]] II dvaro savininkas Karolis Kozakovskis, kur jis ir palaidotas. Priklausė Ukmergės Šv. Petro ir Povilo parapijai.<ref>http://www.gzeme.lt/index.php?s_id=1&n_id=2337</ref> Tarpukaryje pamaldose gausiai dalyvaudavo žmonės iš aplinkinių kaimų |
||
| ⚫ | |||
| ⚫ | |||
| ⚫ | Iki [[2PK|Antrojo pasaulinio karo]] dabartinių Bernotiškių vietoje buvo dvaras, vadintas Šalkavos dvaru. Jis priklausęs Kačinskams, kurie [[1941]] m. buvo ištremti į [[Sibiras|Sibirą]]. Be šeimininkų likęs dvaras buvo perduotas tuometiniam kolūkiui. Sovietmečiu dvaras buvo visiškai sugriautas, išliko tik koplyčia. |
||
| ⚫ | |||
| ⚫ | Manoma, kad koplyčią statė [[Kurėnai|Kurėnų]] II dvaro savininkas Karolis Kozakovskis, kur jis ir palaidotas. Priklausė Ukmergės Šv. Petro ir Povilo parapijai.<ref>[http://www.gzeme.lt/index.php?s_id=1&n_id=2337 Apleistoje koplyčioje - tik varnų karksėjimas]</ref> Tarpukaryje pamaldose gausiai dalyvaudavo žmonės iš aplinkinių kaimų. |
||
| ⚫ | [[2014]] m. birželio mėn. duomenimis, visas pastato vidaus tūris užgriozdintas senais rastų ir lentų pastoliais. Stelbiama tankių krūmų ir medžių koplyčia nenaudojama. Iškilų statinį juosia masyvi apgriuvusi šventoriaus tvora (paveldo komplekso dalis – unik. kodas 32042).<ref>http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?MC=32402&lang=lt</ref> |
||
Koplyčios klebonu [[1942]]–[[1945]] m. buvo monsinjoras [[Eduardas Simaška]] (1909-2010), vėliau tapęs laisvės kovų dalyviu, [[Vyčio apygarda|Vyčio apygardos]] partizanų rėmėju, nuodėmklausiu, neoficialiu partizanų kapelionu, tiekusiu laisvės gynėjams maistą ir vaistus. Vokiečių metais jis dirbo kapelionu Ukmergės gimnazijoje ir aptarnavo Šalkavos koplyčią, ten ir praleisdamas frontą. Karo metu daug žmonių iš miesto buvo pasitraukę į kaimą, sekmadieniais bažnyčia būdavo pilna parapijiečių. Netrukus apylinkėse pradėjo veikti antisovietinis pogrindis. Jaunimas pradėjo organizuotis į partizanus. Jie patarimo ateidavo pas kunigą. Taip užsimezgė ryšiai su partizanais. Nuošali Šalkavos koplyčia tapo partizanų ir jų rėmėjų prieglobsčiu. Naktimis partizanų būriai ateidavo atlikti išpažinties ir priimti šv. Komunijos, dažnai nakvodavo Jono Misiūno-Žaliojo Velnio ir Alfonso Morkūno-Plieno būrių ryšininkai.<ref>[http://genocid.lt/centras/lt/905/a/ Kun. E. Simaška: gyvenimas Tėvynei ir žmonėms]</ref> |
|||
== Architektūra == |
== Architektūra == |
||
| Eilutė 28: | Eilutė 30: | ||
Artimiausios gyvenvietės: [[Bernotiškiai (Vidiškiai)|Bernotiškiai]], [[Rečionys]]. |
Artimiausios gyvenvietės: [[Bernotiškiai (Vidiškiai)|Bernotiškiai]], [[Rečionys]]. |
||
Bernotiškių koplyčioje susuktas vaidybinis filmas „Geležėlė“ (rež. [[Kęstutis Česnaitis]]), [[2008]] m. respublikiniame kino mėgėjų konkurse pelnęs pagrindinį prizą.<ref>http://www.gzeme.lt/index.php?s_id=1&n_id=3657</ref> |
|||
<gallery> |
<gallery> |
||
| Eilutė 43: | Eilutė 47: | ||
* Ramunė Lebedytė. ''Šalkavos koplyčios istorija''. - Iliustr. - Bibliogr.: 24 pavad. // Eskizai. - Nr. 6/7 (1994), p. 88-93. |
* Ramunė Lebedytė. ''Šalkavos koplyčios istorija''. - Iliustr. - Bibliogr.: 24 pavad. // Eskizai. - Nr. 6/7 (1994), p. 88-93. |
||
== Nuorodos == |
|||
* [http://findlithuania.com/post/17027834275/salkavos-koplycia Šalkavos koplyčia (''findlithuania.com'')] |
|||
* [http://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=329 Šalkavos klebonas Eduardas Simaška (''anykstenai.lt'')] |
|||
* [http://www.youtube.com/watch?v=9RHidUeovn8 Bernotiškių koplyčia filme „Geležėlė“ (''youtube.com'')] |
|||
[[Kategorija:Ukmergės rajono koplyčios]] |
[[Kategorija:Ukmergės rajono koplyčios]] |
||
22:40, 23 birželio 2014 versija
55°18′06″š. pl. 24°48′12″r. ilg. / 55.301551°š. pl. 24.803308°r. ilg.
 | |
|---|---|
| |
| Savivaldybė | Ukmergės rajonas |
| Gyvenvietė | Bernotiškiai (Vidiškiai) |
| Statybinė medžiaga | tinkuotas mūras |
| Pastatyta (įrengta) | XIX a. pab. |
| Stilius | istorizmas |
Bernotiškių koplyčia, arba, Šalkavos koplyčia – koplyčia Ukmergės rajone, Vidiškių seniūnijoje, šalia Bernotiškių kaimo. Pasiekiama nuo kelių A2 Vilnius–Panevėžys ir 174 Ukmergė–Raguva–Nevėžis viaduko pasukus į vakarus žvyrkeliu, apie 0,6 km. Nuo magistralės ją skiria atviras dirbamas laukas. Priešingoje pusėje įsikūrusi sodyba. Koplyčia stelbiama tankių krūmų ir medžių.
Koplyčia yra vietinės reikšmės kultūros paveldo objektas, įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą (unik. kodas 32401),[1] turintis architektūrinę ir sakralinę vertę. Pastatyta XIX a. pabaigoje.
1994 m. buvo atlikti statinio konservavimo darbai.[2]
2012 m. Ukmergės rajono apylinkės teismo nutartimi koplyčia pripažinta bešeimininkiu nekilnojamojo turto objektu ir perduota Ukmergės rajono savivaldybės nuosavybėn.[3]
2014 m. birželio mėn. duomenimis, visas pastato vidaus tūris užgriozdintas senais rastų ir lentų pastoliais. Stelbiama tankių krūmų ir medžių koplyčia nenaudojama. Iškilų statinį juosia masyvi apgriuvusi šventoriaus tvora (paveldo komplekso dalis – unik. kodas 32042).[4]
Istorija
Iki Antrojo pasaulinio karo dabartinių Bernotiškių vietoje buvo dvaras, vadintas Šalkavos dvaru. Jis priklausęs Kačinskams, kurie 1941 m. buvo ištremti į Sibirą. Be šeimininkų likęs dvaras buvo perduotas tuometiniam kolūkiui. Sovietmečiu dvaras buvo visiškai sugriautas, išliko tik koplyčia.
Manoma, kad koplyčią statė Kurėnų II dvaro savininkas Karolis Kozakovskis, kur jis ir palaidotas. Priklausė Ukmergės Šv. Petro ir Povilo parapijai.[5] Tarpukaryje pamaldose gausiai dalyvaudavo žmonės iš aplinkinių kaimų.
Koplyčios klebonu 1942–1945 m. buvo monsinjoras Eduardas Simaška (1909-2010), vėliau tapęs laisvės kovų dalyviu, Vyčio apygardos partizanų rėmėju, nuodėmklausiu, neoficialiu partizanų kapelionu, tiekusiu laisvės gynėjams maistą ir vaistus. Vokiečių metais jis dirbo kapelionu Ukmergės gimnazijoje ir aptarnavo Šalkavos koplyčią, ten ir praleisdamas frontą. Karo metu daug žmonių iš miesto buvo pasitraukę į kaimą, sekmadieniais bažnyčia būdavo pilna parapijiečių. Netrukus apylinkėse pradėjo veikti antisovietinis pogrindis. Jaunimas pradėjo organizuotis į partizanus. Jie patarimo ateidavo pas kunigą. Taip užsimezgė ryšiai su partizanais. Nuošali Šalkavos koplyčia tapo partizanų ir jų rėmėjų prieglobsčiu. Naktimis partizanų būriai ateidavo atlikti išpažinties ir priimti šv. Komunijos, dažnai nakvodavo Jono Misiūno-Žaliojo Velnio ir Alfonso Morkūno-Plieno būrių ryšininkai.[6]
Architektūra
Pastato sienos tinkuotos, raudonų plytų mūro. Jos tūris – lotyniško kryžiaus plano, vienanavė su daugiakampe kiek žemesne apside ir transeptu, keturkampiu varpo bokšteliu ir laidojimo rūsiu. Stogo forma – dvišlaitė, apsidės – trišlaitė, varpo bokštelio – keturšlaitė. Išlikęs kitas stogo elementas – plytų mūro tinkuotas šešiakampis akroterijas su traukomis virš pietvakarių fasado frontono. Sienų angos – fasadų stačiakampės, apskritos langų ir arkinės. Navos vidaus sienose įrengtos stačiakampės nišos memorialinėms lentoms įmontuoti (lentų nelikę). Fasadų architektūrinis sprendimas - istorizmo stilistika.
Išlikę medinio didžiojo altoriaus liekanos (retabulas, mensos fragmentai), trijų spalvų ornamentuotų keraminių plytelių grindys.
Šventorių juosia taisyklingo stačiakampio plano tvoros fragmentai su vartų vieta pietvakarių pusėje. Įrengtos sienų nišos - stačiakampės ir arkinės nišos tvoros stulpuose. Išlikę profiliuoti tinkiniai tvoros stulpų karnizai.
Artimiausios gyvenvietės: Bernotiškiai, Rečionys.
Bernotiškių koplyčioje susuktas vaidybinis filmas „Geležėlė“ (rež. Kęstutis Česnaitis), 2008 m. respublikiniame kino mėgėjų konkurse pelnęs pagrindinį prizą.[7]
-
Iš priekio -
Šoninis fasadas -
Iš toli -
Pastoliai -
Tvora
Šaltiniai
- ↑ http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?lang=lt&MC=32401
- ↑ Bernotiškiai (vilnijosvartai.lt)
- ↑ Ukmergės rajono apylinkės teismo nutartis
- ↑ http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?MC=32402&lang=lt
- ↑ Apleistoje koplyčioje - tik varnų karksėjimas
- ↑ Kun. E. Simaška: gyvenimas Tėvynei ir žmonėms
- ↑ http://www.gzeme.lt/index.php?s_id=1&n_id=3657
Literatūra
- Ramunė Lebedytė. Šalkavos koplyčios istorija. - Iliustr. - Bibliogr.: 24 pavad. // Eskizai. - Nr. 6/7 (1994), p. 88-93.