Tanzanijos istorija

Tanzanijos istorija formaliai prasidėjo 1964 m., kai susijungė Tanganika ir Zanzibaras.

Priešistorė

Tanzanijoje rastos seniausios žmonijos gyvenvietės. Olduvajus šiaurės Tanzanijoje, kur rasta hominidų įrankių ir palaikų, vadinamas Žmonijos lopšiu. Ašelio kultūros įrankius čia rado Louis Leakey 1931 m., kai nustatė, kad Hans Reck į Vokietiją iš Olduvajaus atvežtos uolienos yra akmeniniai įrankiai. Be to tais metais Louis Leakey Olduvajuje rado senesnių įrankių. Pirmą hominidų kaukolę rado Mary Leakey 1959 m. Tai Zindžas, Paranthropus boisei atstovas. Spėjama, 1,8 mln. metų senumo. Po to rasta Homo Habilis fosilijų. Mary Leakey 1978 m. rado Laetoli pėdsakus, kuriuos prieš 3,6 mln. metų paliko Australopithecus afarensis. Laetolyje rasti seniausi Afrikoje hominidų palaikai. Tai 3.6-3.8 mln. metų senumo Australopithecus afarensis fosilijos. Tarp jų yra Louis Leakey rastas dantis (tik 1979 m. nustatyta, kad priklauso afarensiui), Kohl-Larsen 1938–39 m. rastas žandikaulio fragmentas su dantimis, 1974–75 m. Mary Leakey rasti 42 dantys ir žandikaulių dalys.

Prieš 100 tūkst. metų Tanzanijoje gyveno medžiotojai-gamtos gėrybių rinkėjai, tikriausiai kalbėję koisanų kalbomis. Prieš 3-6 tūkst. metų prie jų prisijungė kušitiškai kalbantys atvykėliai iš šiaurės, atgabenę žemės ūkio pagrindus, o vėliau gyvulių auginimą.

Prieš 2000 metų atvyko bantai iš Vakarų Afrikos keliomis bangomis. Jie apdirbo geležį, turėjo naujų visuomenės ir politikos organizavimo modelių. Jie asimiliavo kušitus ir koisanus. Vėliau į Tanzaniją pradėjo migruoti nilotai ir tai tesėsi iki XVIII a.

Viena svarbiausių Tanzanijos kasinėjimo vietų yra Engaruka, kurią garsina drėkinimo sistema.

Ankstyvoji pakrantės istorija

Senoji Zanzibaro tvirtovė, pastatyta XVII a. apginti salą nuo portugalų.

Persijos įlankos ir Vakarų Indijos pirkliai lankėsi Tanzanijos pakrantėje I tūkst. m. e. Ptolemėjaus Geografija mini pakrantės prekybos punktus. Rastos romėnų monetos patvirtina prekybą, o Geografijoje minima Rapta, Azanijos sostinė. Archeologai tiksliai nežino, kur buvo šis miestas, bet spėja, kad Rufidžio upės deltoje. Po to pakrantė minima tik arabų tekstuose.

Radiniai patvirtina, kad pakrantės miestus statė vietiniai, o ne užsieniečiai kolonistai. Gyventojai vartojo svahilių kalbą, kuri paplito regione prieš atvykstant arabams. II tūkstantmetyje Tanzanijos uostai jungė Afrikos žemyno gilumą su Indijos vandenyno šalimis. 1200-1500 m. Kilva pietinėje Tanzanijoje buvo stipriausias ir turtingiausias iš tų uostų Svahilių Aukso amžiaus laikais. XIV a. pradžioje berberų keliautojas Ibn Batuta paskelbė Kilvą vienu geriausių miestų pasaulyje. Islamas pakrantėje paplito VIII-IX a.

1498 m. portugalų keliautojas Vasco da Gama buvo pirmasis žinomas europietis, pasiekęs Rytų Afrikos krantą. Jis čia apsistojo 32 dienas. 1505 m. portugalai užėmė Zanzibarą. Jų valdžia truko iki XVIII a. pradžios, kai Omano arabai įsitvirtino regione. Tuo metu vietiniai padedami arabų išvijo portugalus iš visų sričių į šiaurę nuo Ruvumos upės. Omano sultonas Said bin Sultan Zanzibaro miestą padarė savo valstybės sostine 1840 m. Jis plėtė salos prekybinius kelius, kurie net pasiekė Tanganikos ežerą. Tuo metu Zanzibaras tapo arabų vergų prekybos centru. Dėl arabų dominavimo tuo metu, daug europiečių klaidingai manė, kad Svahilių civilizacija yra arabų kolonizacijos produktas. Dabar manoma, kad ji yra išimtinai afrikietiškos kilmės.

Tanganika (1815–1890 m.)

Livingstono ir Stenlio susitikimas, tų laikų iliustracija.

Tanganikos pavadinimas pradėtas naudoti tik kai Tautų Sąjunga perdavė Vokietijos Rytų Afriką Didžiajai Britanijai 1920 m. Tad čia aprašoma istorija regiono, kuris tapo Tanganika.

Tanganika priklauso Afrikos Didžiųjų ežerų regionui. Vakarinėje Viktorijos ežero pakrantėje buvo Karagvės ir Buzinzos karalystės, kurioms savo valdžią primesdavo galingos Bugandos, Ugandos ir Burundžio karalystės.

Afrikos gilumą europiečiai pradėjo tyrinėti XIX a. viduryje. 1848 m. vokiečių misionierius Johannes Rebmann pirmasis pamatė Kilimandžarą. Britai Richard Burton ir John Speke pasiekė Tanganikos ežerą 1857 m. birželį. 1866 m. sausį David Livingstone protestavęs prieš vergovę Zanzibare išvyko ieškoti Nilo ištakų ir įkūrė paskutinę misiją Udžidžyje prie Tanganikos ežero. Jį 1871 m. lapkričio 10 d. "atrado" amerikiečių žurnalistas Henry Morton Stanley. 1877 m. į Zanzibarą atvyko pirmoji belgų ekspedicija. Jie įkūrė stotį Kigomoje 1879 m. rytinėje Tanganikos pakrantėje ir Mpalos stotis priešingame krante. Abi stotis įkūrė Comite D'Etudes Du Haut Congo, Kongo laisvos valstybės pirmtakas. Vokietijos kolonistiniai interesai pradėjo vystytis 1884 m. Karl Peters suformavo Vokietijos kolonizacijos visuomenę ir sudarė sutartis su Afrikos gilumos vadais dėl vokiečių teikiamos "apsaugos". Otto von Bismarck rėmė Petersą, kai jis įkūrė Vokietijos Rytų Afrikos kompaniją.

1885 m. Berlyno konferencijoje Afrika nebuvo padalinta. Tiesiog buvo nustatytos taisyklės dėl kolonijų ir protektoratų kūrimo. Belgai greitai susitelkė ties Kongu, o vokiečiai ir britai - Rytų Afrikoje. Jie pasidalino Rytų Afriką 1886 m. Zanzibaras, tuo metu valdęs tik salas, kurį laiką buvo nepriklausomas. Belgai buvo priversti vokiečiams perleisti Kigomą ir kitas teritorijas į rytus nuo Tanganikos ežero.

1886 ir 1890 m. Vokietijos ir Didžiosios Britanijos susitarimai dėl Rytų Afrikos buvo peržiūrėti. 1891 m. Vokietijos vyriausybė perėmė Tanganikos valdymą iš Vokietijos Rytų Afrikos kompanijos. Gubernatorius įsikūrė Dar es Salame.

Vokietijos Rytų Afrika ir Madžimadži sukilimas

Tanganikos gubernatorius grafas Gustav Adolf von Götzen

Kai baigėsi pasipriešinimas vokiečiams Afrikos gilumoje, jie pradėjo kurti Vokietijos Rytų Afriką. Jie brutualiai bruko savo valdžią, nepaisydami vietinių struktūrų ir tradicijų. Nors kolonistai atgabeno javus, geležinkelius ir kelius, afrikiečių pasipriešinimas stiprėjo. 1891-1894 m. sukilo vado Kvavos vadovaujami hehiai, bet buvo nugalėti. Po partizaninio karo laikotarpio vadas Kvava nusižudė 1898 m.

Nepasitenkinimas atsinaujino 1902 m., kai vokiečiai bandė priverstinai dirbti vietinius medvilnių laukuose prie Rufidžio upės. 1905 m. liepą Kinjikitile Ngwale vadovaujami matumbiai iš Nandetės sukilo prieš vietinę administraciją. Sukilimas išsiplėtė po beveik visas vokiečių valdas Rytų Afrikoje. Pasipriešinimo kulminacija buvo Madžimadži sukilimas 1905–1907 m. Sukilimas Pietų Tanzanijoje baigėsi tik žuvus 120 tūkst. afrikiečių.

Nuo 1897 m. valdantys vokiečiai paveikė kasdienį gyvenimą. Juos rėmė misionieriai, naikinę vietinių tikėjimų ženklus. Jie naikino mahoka palapines, kur buvo garbinamos protėvių dvasios, šaipėsi iš šokių, papročių ir ceremonijų. Tai sukėlė vietinių pyktį, prasiveržusį 1905 m. rugsėjį Uverekoje, kai gubernatoriumi buvo grafas Gustav Adolf von Götzen. Kilo karas su abiejų pusių vykdomomis skerdynėmis. Tai buvo kruviniausias Tanzanijos sukilimas.