Lietuvių kalbos kirčiavimas

Puslapyje yra unikodo simbolių, kuriuos jūsų naršyklė gali vaizduoti klaidingai. Informacija apie unikodą jums padės susidoroti su šiuo nesklandumu.

Kirčiãvimas lietùvių kalbojè yra viena svarbiausių tarimo ypatybių, atliekančių aiškią skiriamąją (distinktyvinę) funkciją. Lietuvių kalbos kirtis yra toninis, kirčiuotą skiemenį išskiriantis ne tik balso intensyvumu, bet ir skiemens tono aukščio kaita.

Fonetinės kirčio savybės ir reikšmė

Kirčio vieta

Ieškodami skirtumų tarp tokių žodžių kaip li͏̀kime - liki͏̀me - likimè, nèši - neši͏̀ ir pan. susiduriame su supersegmentiniais elementais, kurie įspėja apie skirtingų žodžių tarimą. Visais atvejais vienas kuris skiemuo išsiskiria savo intensyvumu, ilgumu, balso stiprumu iš kitų. Tokia skiemens savybė vadinama kirčiu. Skirtumas remiasi nevienodu skiemens pagrindo, kuriuo lietuvių kalboje gali eiti bet koks balsis, dvibalsis ar mišrusis dvigarsis, ištarimu. Tarkime, jei įrašytume žodį „liki͏̀me“ ir dirbtinai specialiomis programomis sukeistume pirmus du balsius, gautume žodį „li͏̀kime“. Vadinasi, ieškant fonetinių kirčio požymių, turime kreipti dėmesį tik į skiemens pagrindo elementus, kurie kirčiuotame skiemenyje visada ilgesni, energingesni už atitinkamus nekirčiuotus garsus.

Kirtis lietuvių kalboje yra visiškai laisvas: priešingai negu tokiose kalbose kaip prancūzų, latvių, čekų, lotynų ar arabų, kur vyrauja pastovaus kirčiavimo modeliai (kirčiuotas pirmas, antras nuo galo ar paskutinis skiemuo), lietuvių kalboje gali būti kirčiuotas bet kuris skiemuo. Pavyzdžiai: mókytojas, atsiprãšymas, reklamà ir pan. Kaip minėta anksčiau, kirčio vieta žodyje atlieka skiriamąją funkciją, t. y. skirtinga kirčio vieta kartais gali būti vieninteliu skiriamuoju požymiu (pavyzdžiai viršuje).

Kirčio tonai (priegaidės)

Visi lietuvių kalbos kirčiuoti ilgi skiemenys tariami nevienodu intensyvumu: vieni gali būti tariami staigiau, intensyviau, ypač skiemens pradžioje (káltas, mérkti), kitų tarimas lygesnis, pabaigoje balsas gali būti energingesnis (kal̃tas, mer̃kti). Toks nevienodas skiemens (ar jo dalies) pabrėžimas vadinamas priegaide.

Priegaidės atlieka skiriamąją funkciją: jos padeda atskirti žodžius, kurie, niveliavus intonaciją, būtų tariami (ir, beje, rašomi) vienodai (plg. káltas : kal̃tas, mérkti : mer̃kti).

Lietuvių kalboje su priegaide tariami visi kirčiuoti ilgieji skiemenys (tokie, kurių pagrindą sudaro ilgas balsis, dvibalsis arba mišrusis dvigarsis). Priegaidė gali būti tvirtapradė arba tvirtagalė. Pačiu bendriausiu atveju tvirtapradė (plg. „tvirta pradžia“) pažymi tono pokyti iš stipraus į silpną tarimą (alternatyvūs pavadinimai krintančioji, stumtinė), tvirtagalė (plg. „tvirtas galas“) - atvirkščiai - pokytį iš silpno į stiprų arba daugmaž vienodą ilgo skiemens ištarimą (dar vadinama kylančiąja, tęstine). Pasak A. Girdenio, įrodyti šių terminų tikslumą visgi būtų sunku, kadangi tyrimais nustatyta, jog garsą paleidus atbulai priegaidės skiriamos vienodai, todėl, jo nuomone, terminai staiginė ir tęstinė būtų neutralesni. Visgi anksčiau minėti pavadinimai yra tradiciniai, minimi net ir mokyklinėse gramatikose.

Tvirtapradė priegaidė išsiskiria savo staigumu, balso kritimu. Žemaičių tarmėje, danų ar latvių kalbose pasitaiko jos variantas laužtinė priegaidė. Nuo įprastos ji skiriasi tuo, kad balsas, užuot laipsniškai blėsdamas, lūžta staigiai, skiemens gale palikdamas tik likučius.

Tvirtagalė priegaidė gali pasižymėti balso kilimu ir intensyvumo sutelkimu skiemens gale arba net daugmaž lygiu tarimu tiek pradžioje, tiek gale. Jos variantas - kai kuriose lietuvių tarmėse pasitaikanti vidurinė priegaidė, ištariama nuo pradžių iki galo maždaug lygia intonacija.

Ne kiekvieno skiemens priegaidė lietuvių kalboje skiriama vienodai. Dvigarsių ir dvibalsių, kurių pirmasis elementas yra garsas [a] arba [e], priegaidės yra daugiau kiekybinio pobūdžio, todėl šiuo atveju tvirtapradės ir tvirtagalės suplakimas praktiškai neįmanomas. Šių skiemenų prozodiją palydi vieno iš dviejų dvigarsių sandų ilgumas/trumpumas. Tarkime, tvirtapradė priegaidė žodyje káulas pasižymi dar ir elemento [a] ištęsimu. Jis neprilygsta ilgojo [a∙] kiekybei leksemoje vakaras [vã∙karas], todėl laikomas pusilgiu. Tvirtagalė priegaidė žodyje laumė [laũ̯.m̑e̤∙] savo ruožtu šiek tiek pailgina sandą [u̯], kuris taip pat žymimas pusilgiu.

Trumpieji a, e, pailgėję po kirčiu, tariami tvirtagališkai, pvz., sãvas kẽlias.

Gerokai sunkiau skirti priegaides dvigarsiuose, kurių pirmasis elementas - trumpas balsis [i] ar [u], o ypač didelių keblumų sukelia ilgųjų balsių ([a∙], [e∙], [e̤∙], [i∙], [o∙], [u∙]) bei sutaptinių dvibalsių ([ie], [uo]) priegaidės. Pastarieji garsai yra daugmaž vienalyčiai, į du atskirus elementus sunkiai skaidomi, todėl jų priegaidžių skyrimas faktiškai įmanomas tik esant tvirtinamajai intonacijai. Kad nenukentėtų mišriųjų dvigarsių su [i]/[u] priegaidės, siūloma kiek pailginti pirmąjį sandą esant tvirtapradei (plg. gi͏̀nti [g̑i͏́.n̑t̑i] šalį ir giñti [g̑in̑̃.t̑i] gyvulius), tačiau sunku kažką specialiai pailginti tokiuose žodžiuose kaip košė [kõ·š̑e̤∙] ir košė [kó·š̑e̤∙], kurių skirtingas ilgumas ne visada pasireiškia.

Kirčiuotės

Senojoje lietuvių kalboje vardažodžiai buvo kirčiuojami dvejopai: šaknyje arba galūnėje. Tvirtapradei galūnei atitraukus į save gretimo tvirtagalio ar trumpo skiemens kirtį (Sosiūro-Fortunatovo dėsnis), kiekviena iš tų grupių skilo dar į dvi; taip atsirado dabartinės keturios kirčiuotės.

Kirčio atsiradimą tvirtapradėje galūnėje (vėliau tvirtapradės galūnės sutrumpėjo; Leskyno dėsnis) šiais laikais gerai iliustruoja vadinamasis priešpaskutinio skiemens dėsnis: jei minėtasis skiemuo yra tvirtagalis arba trumpas, linksniai su trumposiomis galūnėmis kirčiuojami galūnėse, pvz., rankà, su vaikù, batè, ratùs. Jei priešpaskutinis skiemuo tvirtapradis, buvusio šakninio kirčiavimo žodžio dabartinė trumpa galūnė lieka nekirčiuota, pvz., Láima, spìnta, kója; nešoka kirtis į trumpą galūnę ir kituose linksniuose: su kálnu, kálnus. Tad dviskiemenių žodžių kirčiuotės pasidalijusios žodžius taip: 1 ir 3 kirčiuotei priklauso tvirtapradžiai žodžiai, 2 ir 4 - tvirtagaliai arba trumpašakniai žodžiai. Ši taisyklė tinka ir tiems daugiaskiemeniams žodžiams, kurių kirtis yra priešpaskutiniame skiemenyje (plg. pagálba 1, universitètas 2, Kaišiadórys 3, monumentalùs 4)

Kiek sudėtingesnė yra daugiaskiemenių žodžių trečioji kirčiuotė. Jei kirtis linksniuojant šokinėja iš galūnės į tolesnį nei antrą nuo galo skiemenį, atskirai nurodoma to skiemens priegaidė, nes toks skiemuo nebūtinai bus tvirtapradis. Susitarta žodynuose tvirtapradę kamieno priegaidę žymėti indeksu a, tvirtagalę priegaidę ar trumpą skiemenį - indeksu b, pvz., paskaità 3b (galininkas pãskaitą). Nuo ketvirto skiemens žymimimas ir jo numeris, plg. vėliavnešỹs 34a (galininkas vė́liavnešį).
Atsižvelgdami į vartoseną, žodynų sudarytojai kai kurių žodžių nurodo kelis kirčiavimo variantus, plg. jaunavedỹs 3b, 34a (pirmuoju atveju galininkas kirčiuotinas jaunãvedį, antruoju - jáunavedį.

Teorijos

• XX-ame amžiuje atsiradus įvairiems instrumentiniams fonetinių tyrimų metodams, buvo nustatyta, kad trumpieji lietuvių kalbos skiemenys irgi tariami su tam tikra balso moduliacija - pagrindiniu priegaidės požymiu. Remiantis įvairiomis garso dažnio ir stiprumo kreivėmis, buvo ilgą laiką manyta esant dar vienai - trumpinei priegaidei. Tačiau ši teorija nuginčyta dviem teiginiais:

1. paskiri trumpieji balsiai - tiek kirčiuoti, tiek nekirčiuoti - tariami visuomet vienodai, todėl neatlieka skiriamosios funkcijos;
2. balso moduliaciją trumpuosiuose skiemenyse skiria tik prietaisai - žmogui jie nesuvokiami, todėl ir negali būti kalbos sistemos dalis.

• XIX-ojo amžiaus pabaigoje A. Baranausko ir K. Jauniaus pastebėta balso moduliacija nekirčiuotuose skiemenyse: prieš kirčiuotą skiemenį tariama tvirtagalė, o po kirčiuoto - tvirtapradė - priegaidės. Ši teorija nėra daug nagrinėta, be to, jos aktualumas nėra pabrėžiamas dėl nekirčiuotų priegaidžių skiriamosios funkcijos nebuvimo (pvz., žodžiai vieversėlis [v̑iev̑eȓs̑ẽ̤∙l̑is] arba įlindęs [i∙l̑in̑̃.d̑e∙s] suprantami vienodai nepriklausomai nuo nekirčiuotų skiemenų tarimo).

Žymėjimas

Nei kirtis, nei priegaidės kasdieninėje rašomojoje kalboje nežymimi. Taip daroma tik specialiojoje literatūroje (žodynuose, vadovėliuose, kai kuriuose moksliniuose darbuose ir pan.) arba norint atskirti skirtingas žodžių formas, kurių neteisingas sukirčiavimas iškraipytų prasmę (plg. gražiõs kalbõs ir grãžios kal̃bos).

Žymėjimas rašte

Kaip minėta, kirčio išskyrimą sudaro ypatingas skiemens pagrindo ištarimas, todėl būtent šis ir yra žymimas (o ne visas skiemuo, kas taip pat įmanoma). Kirčiuojant tekstą, užrašoma taip pat ir priegaidė. Galimi trys ženklai, pasiskolinti iš graikų kalbos:

• gravis, arba kairinis kirčio ženklas (  ̀ ). Įprastame rašte jis atlieka du darbus:

1. pažymi trumpą kirčiuotą balsį: sunki͏̀ pasagà, įkyrùsis lèktorius;
2. dvigarsiuose, kurių pirmasis sandas [i], [u], [e̤] arba [ɔ] bei dvibalsiuose [ui], [e̤u], [ɔi], [ou] užrašoma tvirtapradė priegaidė: užgùitos ši͏̀ršės, jùngti hèrbus.

• akūtas, arba dešininis kirčio ženklas (  ́ ) turi tik vieną funkciją: pažymi tvirtapradę priegaidę visais kitais atvejais, kurių neapima kairinis ženklas: lygýbės žénklas, senóvės visúomenė;
• cirkumfleksas, arba riestinis kirčio ženklas (   ̃ ) rašomas tik esant tvirtagalei priegaidei: senẽlių namai͏̃, įpū̃sti šviẽžio kvãpo.

Žymėjimas transkripcijoje

Skiriasi tik vienu aspektu: minėtuose dvigarsiuose su [i], [u], [e̤] arba [ɔ] bei dvibalsiuose [ui], [e̤u], [ɔi], [ou] tvirtapradė priegaidė žymima dešiniu kirčio ženklu: [užgúito∙s š̑i͏́ȓš̑e̤∙s], [j̑úŋ̑g̑t̑i h̑é̤rbus].

Žymėjimas kompiuteryje

Norėdami užrašyti kirčiuotas raides kompiuteriu, iškart susiduriame su problema: unikodo technologija siūlo tik 33 kirčiavimui reikalingus paruoštus simbolius iš 68 reikalingų. Galimi du sprendimai:

1. naudoti šriftus, kuriuose trūkstamos raidės įkeltos asmeninio naudojimo srityje (Palemonas, Aistika);
2. naudoti šriftus, kurie palaiko sujungiamuosius diakritinius ženklus (kompozicines sekas). Kirčiuotos raidės tuomet užrašomos dviem ženklais: įprasta nekirčiuota (pvz., ą) derinama su specialiu kirčio ženklu (  ̀ ,  ́ ,   ̃ ), kuris, priešingai negu įprasti ženklai, „užlipa“ ant norimos raidės. Taip išgaunamas simbolis su kirčiu (ą́, ą̃). Tam tinka abu viršuje paminėti šriftai, taip pat Code2000, pasižymintis didžiausiu suderinamumu su visais kombinaciniais diakritikais.

Abu šie būdai turi savų teigiamų ir neigiamų savybių. Norint gražaus, tikslaus atvaizdavimo, geriau tinka pirmasis; jei svarbesnis suderinamumas, geresnis antras (mat daug kitų šriftų be jau viršuje išvardytų siūlo bent šiokį tokį kompozicinių sekų atvaizdavimą).

Kirčio ženklai lietuvių kalboje papildomi, kasdien nevartojami, todėl negali paveikti įprastos raidžių rašybos. Juos žymint turi būti išlaikomi visi įprastiniai diakritiniai ženklai (nosinės, brūkšniai), iš jų ir taškai ant i. Pagal unikodo nuostatas bet koks sujungiamasis diakritinis ženklas ant „i“ pašalina nuo jos tašką. Jį grąžinti galima įterpus „kombinacinį grafemų jungiklį“ (kodas U+034F) tarp raidės ir diakritiko, tačiau toks būdas nepasižymi dideliu suderinamumu.

Atskirų kalbos dalių kirčiavimas

Daiktavardis

Lietuvių kalbos daiktavardis yra kirčiuojamas vienu iš keturių kirčiavimo tipų, vadinamų kirčiuotėmis. Kirčiuotes apibūdina kirčio vieta – pastovus ar kilnojamas; ir kirčio tipas antrame nuo galo skiemenyje – tvirtapradės priegaidės ar tvirtagalės priegaidės ir trumpo balsio kirtis. Vieta žodyje kirtis yra arba pastovus tame pat kamieno skiemenyje visiems linksniams (pirma kirčiuotė), arba dalyje linksnių vienu iš trijų būdų juda į galūnę. Žodyne kirčiuotės žymimos skaičiais – 1, 2, 3, 4. Trečiai kirčiuotei, jei žodis kirčiuotas trečiame nuo galo skiemenyje, dar raidėmis a, b pažymimas (pvz., 3a, 3b) kirčio tipas, o jei kirtis yra tolesniame nei trečias nuo galo skiemuo, prirašomas ir antras skaičius, pažymėti kelintas tas skiemuo yra (pvz., 34a, 34b). Čia žemiau apibūdintos kirčiuotės, jų kirčiavimo būdingumai matosi ir toliau pateiktose lentelėse.

1. Pirmą daiktavardžių kirčiavimo tipą sudaro daiktavardžiai kirčiuoti pastoviai antrame nuo galo skiemenyje (dviskiemeniams žodžiams, skaičiuojant nuo pradžios, tai pirmasis skiemuo) tvirtaprade priegaide dviskiemeniams ir daugiaskiemeniams žodžiams ir, daugiaskiemeniams, jei kirtis yra trečiame, ketvirtame ir t. t. nuo galo skiemenyje (dažniausiai tai būna pirmasis žodžio skiemuo) kirčio tipas yra bet kuris iš trijų.
2. Antrą kirčiavimo tipą sudaro žodžiai, antrame nuo galo skiemenyje kirčiuoti tvirtagale priegaide arba trumpo garso kirčiu (kairiniu). Kirčio vieta keliuose linksniuose juda į galūnę.
3. Trečią kirčiuotę sudaro žodžiai, kurių antras nuo galo skiemuo yra kirčiuotas tvirtaprade priegaide dviskiemeniams žodžiams ir menkam skaičiui daugiaskiemenių (šiek tiek vietų vardų), ir žodžiai, kurių trečias, ketvirtas ir t. t. nuo galo skiemuo (tai dažniausiai būna pirmasis žodžio skiemuo) kirčiuotas bet kurio tipo kirčiu. Kirčio vieta tam tikruose linksniuose yra galūnėse, tai dauguma daugiskaitos linksnių, panašiai kaip ir ketvirtoje kirčiuotėje ir skirtingai nuo pirmos ir antros. Jei priegaidė yra tvirtapradė, žodyne prie žodžio pažymėta 3a, 34a, (35a, 36a), ir jei tvirtagalė arba trumpo balsio kirtis, tai pažymėti – 3b, 34b, (35b, 36b). Skaičius trys reiškia kirčiuotę, raidė a tvirtapradę priegaidę, raidė b tvirtagalę priegaidę arba trumpo balsio kirtį. Jei kirtis yra tolesniame nei trečiasis skiemuo skiemenyje, tai prie trijų dar prirašomas kitas skaičius, pvz., 34b reiškia kad kirčiuotas yra ketvirtas nuo galo skiemuo ir kad kirtis yra arba tvirtagalės priegaidės arba trumpo balsio. Kai parašyta vien tik 3a arba 3b, tai yra aišku kad kirčiuotas trečias nuo galo skiemuo, nes antras šios kirčiuotės skiemuo kirčiuotas gali būti tiktai tvirtaprade priegaide, tada kirčiuotė žymima vien skaičiumi 3.
4. Ketvirtą kirčiuotę sudaro žodžiai, kurių antras nuo galo skiemuo (daugiaskiemenių vos keli – du bendriniai daiktavardžiai – kapojaĩ, pelėjaĩ ir keli vietų vardai) kirčiuotas tvirtagale priegaide arba trumpo balsio kirčiu ir kirčio vieta tam tikruose linksniuose yra gale, tarp jų – visi daugiskaitos linksniai, išskyrus kai kuriuos -a, -ė, -is (klm. -ies), -us tipo (vns. vardininko galūnės) žodžių linksnius.

Ryšys tarp kirčio tipo ir kirčiavimo tipo (tam tikrõs kirčio vietos linksniuose) žodžiuose kirčiuotuose antrame nuo galo skiemenyje:

• Tvirtagalės priegaidės (|__̃|-|__|) arba trumpo balsio kirčio (|_̀|-|__|) antrame nuo galo skiemenyje (kamieno kirčiavimo atveju; kituose jų linksniuose kirtis yra galūnėje) žodžiai kirčiuojami antru ir ketvirtu kirčiavimo tipais.
• Tvirtapradės priegaidės (|_́_|-|__|, |_̀_|-|__|) antrame nuo galo skiemenyje (pirmam kirčiavimo tipui kirtis būna pastovus kamiene, trečiam – kai kuriuose linksniuose juda į galūnę) žodžiai yra kirčiuojami pirma ir trečia kirčiuotėmis.

Kirčiuotės pasirinkimas

Keturi kirčiavimo tipai, keturi žodžio linksnių formų kirčiavimo tam tikroje žodžio vietoje būdai, yra susiję su antro nuo galo skiemens priegaidėmis. Tiems žodžiams kurių kirtis kamieno kirčiavimo atveju yra antrame nuo galo skiemenyje, žinant kurios formos kirčiuotos tame skiemenyje, o kurios galūnėse, tampa žinoma ir kirčiuoto antro nuo galo skiemens priegaidė. Arba, šiems žodžiams, kurių kirtis kamieno kirčiavimo atveju yra antrame nuo galo skiemenyje, žinant šio skiemens priegaidę, bus aišku, kad tai arba I-III arba II-IV kirčiuotės. I nuo III ir II nuo IV kirčiavimo grupės atskiriamos pagal kirčio vietą tam tikruose linksniuose, matosi, kad III-IV kirčiuotės turi kirčiuotus daugumą arba visus daugiskaitos linksnius, I kirčiuotė nei vieno, o II vieną linksnį.

I ir III kirčiuočių daiktavardžiai kamieno kirčiavimo atveju kirčiuojami ir tolesniame nei antras nuo galo skiemenyje, šio skiemens kirčio tipas būna bet kuris, šių žodžių kirčiuotė nustatoma pagal linksnių formų kirčio vietą (pirmos kirčiuotės kirtis visada tame pat skiemenyje, o trečios dauguma daugiskaitos linksnių kirčiuoti). Yra dar keli ketvirtos kirčiuotės daiktavardžiai, kurių kamieno kirčiavimo atveju kirčiuotas yra tolesnis nei antras skiemuo.

Didesnėje dalyje tarmių ir bendrinėje kalboje ilgų balsių (išskyrus ilgus a, e, kurie yra pailgėję po kirčiu ir visada tvirtagaliai, pvz., mẽtai, metùs), sutaptinių dvigarsių (uo, ie) ir dvigarsių, kurių pirmasis dėmuo nepailgėja (mišrieji u, i + l, m, n, r; dvibalsis ui; mišriuosiuose a, e + l, m, n, r pirmasis dėmuo pailgėja) priegaidės – tvirtapradė ir tvirtagalė – nėra skiriamos, todėl kirčiuojant, kai kamieno antro nuo galo skiemens kirčiavimo atveju šiame skiemenyje yra šie garsai, nebus įmanoma pasirinkti tarp I-III ir II-IV kirčiuočių, kas būtų įmanoma priegaides skiriant. Šiuo atveju kirčiuotės, kurių dauguma linksnių formų sutampa kirčio vieta, tai yra I su II ir III su IV, ima painiotis, susilieti, kai priegaidę skiriant, to neįvyksta. Keturių kirčiuočių kirčiavimo sistemos pamatai šiuo atveju yra sugriuvę.

Tarp I-II ir III-IV kirčiuočių

Skirtumas tarp dviejų – I-II ir III-IV – kirčiuočių grupių yra kirčio vieta linksniuose, o ne kirčio tipas, nes žodžiai kirčiuoti tvirtapradiškai yra ir pirmos ir trečios kirčiuotės, o žodžiai kirčiuoti tvirtagale priegaide arba kirčiu ant trumpo balsio yra ir antros ir ketvirtos kirčiuotės. Šie vienodo kirčio tipo žodžiai priklausantys minėtoms kirčiuotėms skiriami pagal kirčio vietą, kalbos naudotojams žinomą iš kalbinės patirties: trečios ir ketvirtos kirčiuočių žodžiai daugiskaitoje daugumai linksnių kirčiuoti galūnėje, o pirmos ir antros – ne (antros kirčiuotės vienintelis daugiskaitos linksnis kirčiuotas galūnėje yra galininkas). Kad žodis daugiskaitos formose daugumoje linksnių kirčiuotas arba galūnėje, arba kamiene, kalbos naudotojui turinčiam kalbinės patirties aišku beveik visada, pvz., žodžio indas (laikmuo) daugiskaitos vardininkas niekada nesakomas indaĩ, taigi, iš šito aišku, kad šis žodis nėra trečios-ketvirtos kirčiuočių. Taip pat pasitaiko ir tokių žodžių, kurių kirčiavimas varijuoja, pvz., galima sakyti ir krė́slai (1) ir krėslaĩ (3), žodžio píenas daugiskaita píenai (1) tarmėse gali būti ir pienaĩ (3). Įtraukiant tarminius duomenis žodžiai dažnai turi ne vieną galimą kirčiavimo tipą, dažniausiai 1 ir 3, arba 2 ir 4 (atitinkant priegaides), pvz., rūgštìs (rū́gščiai) (3), rū́gštis (1). Bet yra ir iš skirtingų priegaidėmis tipų, pvz., vėžỹs (vė́žio, vė́žius) (3), vė́žis (vė́žio) (1), vėžỹs (vė̃žio, vėžiùs) (4). Skirtingų priegaidžių galbūt yra atsiradę ir dėl jų neskyrimo, pvz., žodis vėžỹs, vė́žiu, vė́žius (3) tarmėje kur priegaidės būtų neskiriamos galėtų būti sukirčiuotas vėžỹs, vėžiù, vėžiùs, ir tada pagal kirčio vietą (4 kirčiuotės) teoriškai išvedama, kad kamieno skiemens kirčiaviamo atveju priegaidė turi būti tvirtagalė.

Tarp I ir II, III ir IV kirčiuočių

Skirtumas tarp I ir II, III ir IV kamieno kirčiavimo atveju antrame nuo galo skiemenyje kirčiuotų žodžių kirčiuočių yra kirčio tipas. Nekelia problemų trumpo kirčiuoto balsio skyrimas nuo tvirtagalės ir tvirtapradės priegaidžių, tačiau tiems kalbos naudotojams, kurie mišriųjų dvigarsių priegaidžių skirtingai neartikuliuoja, reikia žinoti, kad balsiai mišriuosiuose dvigarsiuose a, e, i, u + l, m, n, r ir dvibalsyje ui, yra šių dvigarsių, turinčių arba tvirtapradę arba tvirtagalę priegaidę, dalis. Taip pat lengva skirti au, ai, ei dvibalsių priegaides (pvz., laũkas ir jis, ji láukia). Be to, dar paprasta žinoti po kirčiu pailgėjusių a, e priegaidę – ji vien tik tvirtagalė: mẽtai (metùs), rãtas (ratè). Atvejais kur aišku kokia yra priegaidė, lengva pasirinkti ir kirčiuotę. Tačiau ne visų garsų priegaidės bendrinėje kalboje ir kai kuriose tarmėse yra skiriamos. Toks nepilnas įmanomumas žinoti kirčiuotę natūraliai, pagal priegaidę, yra esminė priežastis reiškinio, kad dalis bendrinės kalbos naudotojų neteisingai kirčiuoja ir tais atvejais, kai priegaidė yra aiški (o tarp I-II ir III-IV kirčiuočių lengva pasirinkti iš patirties) ir tiksli kirčiuotė gali būti lengvai nustatyta. Pvz., gali būti pasakoma: imk rãktus, uždaro dùris, nors šiuo atveju lengva žinoti, kad tai antros (rãktas – rãktai, rãktams – dgs. kirčiuota ne galūnėje; dgs. gal. raktùs) ir ketvirtos (dùrys, durìms, durìs) kirčiuočių daiktavardžiai. Šitoks netaisyklingo kirčiavimo atvejis yra tiktai neatsižvelgimas į kirčiuotę ir aiški klaida, tačiau tuo pat metu jame esmingai svarbu ir tai, kad apskritai kalboje, daiktavardžių visumoje, kirčiuotės nurodomos kirčio vietos paisymo ne visada pakanka. Pvz., žodis sodas turi kirčiuotą „o“, o šis balsis kalboje gali būti ir tvirtapradis (ó) ir tvirtagalis (õ). Kad tai ne III-IV kirčiuotės žodis aišku iš to, kad formos sodaĩ, sodáms būtų neįprastos. Tačiau renkantis tarp I-II kirčiuočių gali kilti problemų, nes kalbinė patirtis gali pateikti variantus sodè ir sode, sodùs ir sodus – netaisyklingi šiam žodžiui (ir kitais panašiais atvejais, pvz., imk raktus, uždaro duris) variantai naudojami dažnai arba net labai dažnai, todėl bendrinės kalbos naudotojui ištraukti informaciją apie kirčiuotę iš savo kalbinės patirties tokiais atvejais bus neįmanoma. Mažesnė dalis kalbos vartotojų tvirtapradį ir tvirtagalį balsį galbūt taria kažkuo skirtingai, tvirtapradei priegaidei būdinga didesnis įtemptumas, staigumas, o tvirtagalei įtemptumo nėra, būdingesnis tęsimas.

Garsuose, kurių priegaidės skiriamos, jos skiriamos ir tais atvejais kai pakeitus priegaidę naujos prasmės neatsirastų (pvz., laĩko ir beprasmis láiko). Skiriamąją prasmę priegaidė turi ten, kur skirtingos prasmės žodžių formos yra vienodos, pvz., áukštas (būdvardis) ir aũkštas (namo). Taip pat priegaides būtų galima tarti kažkiek skirtingai tokiais skirtingų prasmių atvejais kaip, pvz., sū́ris (valgis) ir sū̃ris (sūrumas), rūgštìs (naud. rū́gščiai) / rū́gštis (rūgštus dalykas) ir rū̃gštis (rūgštumas), bet turbūt nėra aišku kaip tai padaryti, nes bendrinėje kalboje tokie tvirtagaliai ar tvirtapradžiai balsiai dažniausiai turbūt tariami tiesiog ilgi ir kirčiuoti, sistemingas, visur išlaikomas kontrastas jiems neegzistuoja.

Priesagos, priešdėliai

Žinoti priegaidę ir tuo pačiu kirčiuotę taip pat leidžia atsiminimas kokia priegaidė būdinga tam tikrai žodžio daliai, pvz., priesaga -uõlis, -ė yra tik tvirtagalės priegaidės, todėl aišku, kad žodžio kirčiuotė yra antra, ne pirma: jaunuõlis, jaunuoliù, jaunuoliùs. Kalboje pasakoma ir pagal pirmą (jaunuõliu, jaunuõlius), nes garso uo tvirtagalė ir tvirtapradė priegaidės daugelio neskiriamos, tokiu atveju žodis ir jo kirtis suprantama ne kaip jaunuõlis ar jaunúolis, o jaunuolis, ir kalbėtojas negali kirčio vietos rinktis natūraliai, o turi rinktis antriniu keliu – žinodamas kaip kirčiuoti tam tikrą priesagą, turėdamas taisyklingo kirčiavimo kalbinės patirties.

Kirčiavimo lentelės

Lentelėse pasitaiko garsų kuriems neuždėtas kirčio ženklas, taip yra todėl, kad žodžiai pateikiami monospace šriftu, patogiu vaizdiškai, bet neleidžiančiu diakritinio ženklo uždėti ant kai kurių raidžių, jau turinčių kokį nors diakritiką (pvz., ė, ų ir kt.), arba žyminčių priebalsius (pvz., r, l ir kt.). Tačiau priegaidės atvaizdavimas čia nebūtinas, nes tai, kokia ji yra kamiene, aišku iš kirčiuotės, o linksniuojamos galūnės visada vienodos ir jų priegaidės visada tos pačios, pvz., dgs. kilm. -ų̃ – būna vien tvirtagalis. Kurios kirčiuotės yra žodis aiškiai matosi iš daugiskaitos kirčio: antros kirčiuotės kirčiuotas dgs. galininkas, trečios – visi dgs. linksniai išskyrus galininką, o -a, -ė, -is (klm. -ies), -us (vns. vard.; II, III, IV linksniuotės) žodžiams ir vardininką, yra kirčiuoti, ketvirtos – visi dgs. linksniai, iškyrus -a, -ė, -is (klm. -ies), -us žodžių vardininką, yra kirčiuoti.

" I II III IV sývas sývo sývui sývą sývu sýve sýve ìrklas ìrklo ìrklui ìrklą ìrklu ìrkle ìrkle sõdas sõdo sõdui sõdą sodù sodè sõde mẽtas mẽto mẽtui mẽtą metù metè mẽte iñdas iñdo iñdui iñdą indù indè iñde stógas stógo stógui stógą stógu stogè stóge krėslas krėslo krėslui krėslą krėslu krėslè krėsle strãzdas strãzdo strãzdui strãzdą strazdù strazdè strãzde lẽdas lẽdo lẽdui lẽdą ledù ledè lẽde sývai sývų sývams sývus sývais sývuose ìrklai ìrklų ìrklams ìrklus ìrklais ìrkluose sõdai sõdų sõdams sodùs sõdais sõduose mẽtai mẽtų mẽtams metùs mẽtais mẽtuose iñdai iñdų iñdams indùs iñdais iñduose stogaĩ stogų stogáms stógus stogaĩs stoguosè krėslaĩ krėslų krėsláms krėslus krėslaĩs krėsluosè strazdaĩ strazdų strazdáms strazdùs strazdaĩs strazduosè ledaĩ ledų ledáms ledùs ledaĩs leduosè

Vardininkas Kilmininkas Naudininkas Galininkas Įnagininkas Vietininkas Šauksmininkas Vardininkas Kilmininkas Naudininkas Galininkas Įnagininkas Vietininkas

spùrga spùrgos spùrgai spùrgą spùrga spùrgoje spùrga rankà rañkos rañkai rañką rankà rañkoje rañka galvà galvõs gálvai gálvą gálva galvojè gálva dainà dainõs daĩnai daĩną dainà dainojè daĩna spùrgos spùrgų spùrgoms spùrgas spùrgomis spùrgose rañkos rañkų rañkoms rankàs rañkomis rañkose gálvos galvų galvóms gálvas galvomìs galvosè daĩnos dainų dainóms dainàs dainomìs dainosè

brólis brólio bróliui brólį bróliu brólyje bróli mẽdis mẽdžio mẽdžiui mẽdį medžiù mẽdyje mẽdi arklỹs árklio árkliui árklį árkliu arklyjè arklỹ vélnias vélnio vélniui vélnią vélniu velnyjè vélniau kepsnỹs kẽpsnio kẽpsniui kẽpsnį kepsniù kepsnyjè kepsnỹ kẽlias kẽlio kẽliui kẽlią keliù kelyjè kelỹ bróliai brólių bróliams brólius bróliais bróliuose mẽdžiai mẽdžių mẽdžiams medžiùs mẽdžiais mẽdžiuose arkliaĩ arklių arkliáms árklius arkliaĩs arkliuosè velniaĩ velnių velniáms vélnius velniaĩs velniuosè kepsniaĩ kepsnių kepsniáms kepsniùs kepsniaĩs kepsniuosè keliaĩ kelių keliáms keliùs keliaĩs keliuosè

dróbė dróbės dróbei dróbę dróbe dróbėje dróbe brãškė brãškės brãškei brãškę braškè brãškėje brãške varškė varškės várškei várškę várške varškėjè várške erdvė erdvės erdvei erdvę erdvè erdvėjè erdve dróbės dróbių dróbėms dróbes dróbėmis dróbėse brãškės brãškių brãškėms braškès brãškėmis brãškėse várškės varškių varškėms várškes varškėmìs varškėsè erdvės erdvių erdvėms erdvès erdvėmìs erdvėsè

tóšis tóšies tóšiai tóšį tóšimi tóšyje tóšie slìstis slìsties slìsčiai slìstį slìstimi slìstyje slìstie širdìs širdiẽs šìrdžiai šìrdį širdimì širdyjè širdie naktìs naktiẽs nãkčiai nãktį naktimì naktyjè naktiẽ šuõ šuñs šùniui šùnį šunimì šunyjè šuniẽ tóšys tóšių tóšims tóšis tóšimis tóšyse slìstys slìsčių slìstims slistìs slìstimis slìstyse šìrdys širdžių širdìms šìrdis širdimìs širdysè nãktys naktų naktìms naktìs naktimìs naktysè šùnys šunų šunìms šunìs šunimìs šunysè

ámžius ámžiaus ámžiui ámžių ámžiumi ámžiuje ámžiau turgus turgaus turgui turgų turgumi turguje turgau sõdžius sõdžiaus sõdžiui sõdžių sõdžiumi sõdžiuje sõdžiau sūnùs sūnaũs sūnui sūnų sūnumì sūnujè sūnaũ viršùs viršaũs viršui viršų viršumì viršujè viršaũ ámžiai ámžių ámžiams ámžius ámžiais ámžiuose turgūs turgų turgums turgùs turgumis turguose sõdžiai sõdžių sõdžiams sodžiùs sõdžiais sõdžiuose sūnūs sūnų sūnùms sūnus sūnumìs sūnuosè viršūs viršų viršùms viršùs viršumìs viršuosè

II dalỹkas dalỹko dalỹkui dalỹką dalykù dalykè dalỹke vaikìnas vaikìno vaikìnui vaikìną vaikinù vaikinè vaikìne merginà mergìnos mergìnai mergìną merginà mergìnoje mergìna sveikatà sveikãtos sveikãtą sveikãtai sveikatà sveikãtoje sveikãta balañdis balañdžio balañdžiui balañdį balandžiù balañdyje balañdis jaunuõlis jaunuõlio jaunuõliui jaunuõlį jaunuoliù jaunuõlyje jaunuõli jaunuõlė jaunuõlės jaunuõlei jaunuõlę jaunuolè jaunuõlėje jaunuõle kepùrė kepùrės kepùrei kepùrę kepurè kepùrėje kepùre pavõjus pavõjaus pavõjui pavõjų pavõjumi pavõjuose pavõjai dalỹkai dalỹkų dalỹkams dalykùs dalỹkais dalỹkuose vaikìnai vaikìnų vaikìnams vaikinùs vaikìnais vaikìnuose mergìnos mergìnų mergìnoms merginàs mergìnomis mergìnose sveikãtos sveikãtų sveikãtoms sveikatàs sveikãtomis sveikãtose balañdžiai balañdžių balañdžiams balandžiùs balañdžiais balañdžiuose jaunuõliai jaunuõlių jaunuõliams jaunuoliùs jaunuõliais jaunuõliuose jaunuõlės jaunuõlių jaunuõlėms jaunuolès jaunuõlėmis jaunuõlėse kepùrės kepùrių kepùrėms kepurès kepùrėmis kepùrėse pavõjai pavõjų pavõjams pavojùs pavõjais pavõjuose

III víesulas víesulo víesului víesulą víesulu viesulè víesule pãdaras pãdaro pãdarui pãdarą pãdaru padarè pãdare kìbiras kìbiro kìbirui kìbirą kìbiru kibirè kìbire gniùtulas gniùtulo gniùtului gniùtulą gniùtulu gniutulè gniùtule gyvulỹs gývulio gývuliui gývulį gývuliu gyvulyjè gyvulỹ auksakalỹs áuksakalio áuksakaliui áuksakalį áuksakaliu auksakalyjè auksakalỹ švyturỹs švỹturio švỹturiui švỹturį švỹturiu švyturyjè švyturỹ vyndarỹs vỹndario vỹndariui vỹndarį vỹndariu vyndaryjè vyndarỹ rutulỹs rùtulio rùtuliui rùtulį rùtuliu rutulyjè rutulỹ viesulaĩ viesulų viesuláms víesulus viesulaĩs viesuluosè padaraĩ padarų padaráms pãdarus padaraĩs padaruosè kibiraĩ kibirų kibirams kìbirus kibiraĩs kibiruosè gniutulaĩ gniutulų gniutuláms gniùtulus gniutulaĩs gniutuluosè gyvuliaĩ gyvulių gyvuliáms gỹvulius gyvuliaĩs gyvuliuosè auksakaliaĩ auksakalių auksakaliáms áuksakalius auksakaliaĩs auksakaliuosè švyturiaĩ švyturių švyturiáms švỹturius švyturiaĩs švyturiuosè vyndariaĩ vyndarių vyndariáms vỹndarius vyndariaĩs vyndariuosè rutuliaĩ rutulių rutuliáms rùtulius rutuliaĩs rutuliuosè

III aukštumà aukštumõs áukštumai áukštumą áukštuma aukštumojè áukštuma dykumà dykumõs dỹkumai dỹkumą dỹkuma dykumojè dỹkuma pakarpà pakarpõs pãkarpai pãkarpą pãkarpa pakarpojè pãkarpa iškilumà iškilumõs ìškilumai ìškilumą ìškiluma iškilumojè ìškiluma auksakalė auksakalės áuksakalei áuksakalę áuksakale auksakalėjè áuksakale vyndarė vyndarės vỹndarei vỹndarę vỹndare vyndarėjè vỹndare áukštumos aukštumų aukštumóms áukštumas aukštumomìs aukštumosè dỹkumos dykumų dykumóms dỹkumas dykumomìs dykumosè pãkarpos pakarpų pakarpóms pãkarpas pakarpomìs pakarposè ìškilumos iškilumų iškilumoms ìškilumas iškilumomìs iškilumosè áuksakalės auksakalių auksakalėms áuksakales auksakalėmìs auksakalėsè vỹndarės vyndarių vyndarėms vỹndares vyndarėmìs vyndarėsè

III obelìs obeliẽs óbeliai óbelį obelimì obelyjè obeliẽ patirtìs patirtiẽs pãtirčiai pãtirtį patirtimì patirtyjè patirtiẽ kibirkštìs kibirkštiẽs kìbirkščiai kìbirkštį kibirkštimì kibirkštyjè kibirkštiẽ vanduõ vandeñs vándenį vándeniu vandenimì vandenyjè vandeniẽ akmuõ akmeñs ãkmeniui ãkmenį akmenimì akmenyjè akmeniẽ óbelys obelų obelìms óbelis obelimìs obelysè pãtirtys patirčių patirtìms pãtirtis patirtimìs patirtysè kìbirkštys kibirkščių kibirkštìms kìbirkštis kibirkštimìs kibirkštysè vándenys vandenų vandenìms vándenis vandenimìs vandenysè ãkmenys akmenų akmenìms ãkmenis akmenimìs akmenysè

I daržóvė daržóvės daržóvei daržóvę daržóve daržóvėje daržóve šešėlis šešėlio šešėliui šešėlį šešėliu šešėlyje šešėli pavãsaris pavãsario pavãsariui pavãsarį pavãsariu pavãsaryje pavãsari vãsara vãsaros vãsarai vãsarą vãsara vãsaroje vãsara liùdytojas liùdytojo liùdytojui liùdytoją liùdytoju liùdytojuje liùdytojau sánkaba sánkabos sánkabai sánkabą sánkaba sánkaboje sánkaba daržóvės daržóvėms daržóvių daržóvėms daržóves daržóvėse šešėliai šešėlių šešėliams šešėlius šešėliais šešėliuose pavãsariai pavãsarių pavãsariams pavãsarius pavãsariais pavãsariuose vãsaros vãsarų vãsaroms vãsaras vãsaromis vãsarose liùdytoja liùdytojų liùdytojams liùdytojus liùdytojais liùdytojuose sánkabos sánkabų sánkaboms sánkabas sánkabomis sánkabose

Istorija

Žiūrint į lietuvių kalbos linksniuočių kirčiavimą ir iš įvairių kitų duomenų, atrodo, kad istoriškai buvo dvi pagrindinės linksniuojamų žodžių kirčiuotės – kamieninė ir galūninė. Kažkuriuo laiku tvirtagališkai kamiene kirčiuotų žodžių ir tų, kurių kirčiuotas buvo trumpas kamieno balsis, kirtis nušoko į tas galūnes, kurios buvo kirčiuotos (antru kirčiu viename žodyje) tvirtapradiškai. Šitokiu būdu atsirado dabartinė antroji linksniuojamų žodžių kirčiuotė. Trečiosios ir ketvirtosios linksniuojamų žodžių kirčiuočių žodžiai manomi istoriškai buvę visose formose kirčiuoti galūnėje.

II			III		IV
rankà rañkos rañkai rañką rankà rañkoje rañka	rañkā́ rañkā́n rañká	rañkosp rañkon	galvà galvõs gálvai gálvą gálva galvojè gálva	galvósp galvõn	vil̃kas vil̃ko vil̃kui vil̃ką vilkù vilkè vil̃ke	vilkā̃ vilkuõi vilkúo vilkén	geràsis vilkop vilkañ gerúoju	anàs anõ anám aną̃ anuõ anamè anàs
rañkos rañkų rañkoms rankàs rañkomis rañkose	rañkā́s	rañkosna	gálvos galvų̃ galvóms gálvas galvomìs galvosè	galvósna	vilkaĩ vilkų̃ vilkáms vilkùs vilkaĩs vilkuosè	vilkúos	gerúosius	aniẽ anų̃ aníems anuõs anaĩs anuosè

Priebalsinio kamieno daiktavardžiai turbūt turėjo kilnojamą kirtį: šuo, šunes (šuns, šunies), šuni (šuniui, šuniai), šunį; daugiskaita: šunes (šunys), šunų ir t. t. Tai galbūt padarė įtakos buvusiems gale kirčiuotėms žodžiams ir, pvz., vietoje dgs. vard. *kalbõs, *dovanõs, *giminė̃s, *vagỹs, *sūnū̃s, galėjo būti pradėta tarti kaip dabar. Vienaskaitoje galūninio kirčiavimo žodžiai perėjo į kamieną pagal analogiją su pirmos kirčiuotės žodžiais: gálvai, gálvą pagal várnai, várną; mer̃gai, mer̃gą < rañkai, rañką; lángas, lángo, lángui, lángą < tárpas, tárpo, tárpui, tárpą; vãkaras, vãkaro, vãkarui, vãkarą < lãpas, lãpo, lãpui, lãpą.

Tvirtapradės galūnės sutrumpėjo arba virto tvirtagalėmis. Tai rodo įvardžiuotiniai būdvardžiai, pvz., geró-ji : gerà, veiksmažodžių formos: renkúo-si : renkù, renkíe-si : renkì; tvirtagalių pavyzdžiai: dė̃s, duõs, jõs, nors dė́ti, dúoti, jóti; galvõs (vns. kilm.) ir galvósp.

Kitų kalbų atitikmenys

Latvių kalboje skiriamos trys priegaidės: laužtinė ( ˆ ), tęstinė ( ~ ) ir krintančioji ( ` ). Latvių laužtinė ir tęstinė priegaidės atliepia lietuvių tvirtapradę (tęstinė dažnai sutampa su lietuvių pirmos kirčiuotės, tai yra, pastovaus kirčio žodžiais, laužtinė su trečios kirčiuotės – kilnojamo kirčio žodžiais), o krintančioji – lietuvių tvirtagalę.

latvių		lietuvių		būdingi lietuvių kalbos vardažodžių priegaidžių atvejai lyginant su latvių kalbos priegaidėmis
laužtinė	ˆ	staiginė / tvirtapradė / krintančioji	´ ir `	tvirtapradžiai (tvirtapradės priegaidės) pastovaus kirčio vardažodžiai (I kirčiuotė)
tęstinė	~			tvirtapradžiai kilnojamo kirčio vardažodžiai (III kirčiuotė)
krintančioji	`	tęstinė / tvirtagalė	~	tvirtagaliai vardažodžiai - II, IV kirčiuotės

Žemiau pateikiami keturių kirčiuočių lietuvių kalbos žodžiai ir latviški atitikmenys:

tìltas   dū́mai káulas kúopa líepa lópa várna mótė til̃ts dū̃mi kaũls kuõpa liẽpa lā̃pa var̃na mā̃te

rankà rañkai rùoka

díegas lángas rýtas úodas žíedas galvà gálvai lokỹs lókiui ožỹs óžiui diêgs luôgs rîts ôds zîeds galva lâcis âzis

šìltas   draũgas sìlts dràugs

Latvių o žymi garsą uo. Kai kurie kirčiuoti žodžiai čia atvaizduoti be brūkšnelių, žyminčių latvių ilgą balsį: rīts, āzis, lācis, žodyje galva ant l nepažymėtas cirkumfleksas ( ˆ ). Lietuvių kuopa gali būti ir trečios kirčiuotės, tarp diego kirčiavimo variantų egzistuoja ir IV kirčiuotė.

Serbų-kroatų kalboje yra keturios priegaidės: trumpinė krintančioji (žymima dvigubu graviu  ̏  ), trumpinė kylančioji ( ` ), ilginė krintančioji (žymima apverstu lankeliu  ̑  arba cirkumfleksu ˆ ), ir ilginė kylančioji ( ´ ). Kylančiosios šios kalbos priegaidės yra naujesnės. Žodžiai turintys trumpinę krintančiąją priegaidę neretai sutampa su lietuvių tvirtapradžiais etimologiniais atitikmenimis, o ilginės krintančiosios žodžiai – su lietuvių tvirtagaliais atitikmenimis.

béržas   dū́mas kúopa líepa vìlna nýtis bẽrza dū̃mi kõpa liẽpa vil̃na nī̃ts brȅza   dȉm kȕpa lȉpa vȕna nȉt

draũgas var̃gas grindà griñdą rankà rañką žiemà žiẽmą barzdà bar̃zdą dràugs vàrgs gr̀īda rùoka zìema drûg vrâg gréda grêdu rúka zíma zȋmu bráda čakavų tarmė rūkȁ zimȁ brādȁ rusų kalba drug vrag ruká zimá borodá

Tačiau yra nemaža ir pagal minėtus dėsningumus neatitinkančių žodžių. Pvz., lietuvių kalbos linksniuojamų žodžių tvirtagalis pastovus (kamieno, pirmos kirčiuotės) kirtis, o latvių cirkumfleksas, kuris dažniausiai atitinka lietuvių tvirtagalius kilnojamo kirčio žodžius (trečios kirčiuotės).

gýsla	júosta	kiáunė	málka	púodas	síena	síetas	šlúota	úoga	úosis
dzîsla	jôsta	caûne	malka	pôds	siêna	siêts	slôta	ôga	ôsis
žȉla						sȉto

Lietuvių tvirtagalis kirtis, o latvių taip pat, nors dažniausiai lietuvių tvirtagalę atitinka latvių krintančioji:

jėgà jė̃gą	ievà iẽvą	lomà lõmą	žolė̃ žõlę	šalnà šal̃ną	šarmà šar̃mą
jẽga	iẽva	lãma	zâle	salna	sarma
	ȉva			slána slânu

Lietuvių tvirtapradė priegaidė, o serbų-kroatų – ilginė krintančioji, nors dažniausiai lietuvių tvirtapradei atliepia trumpinė krinančioji priegaidė:

galvà gálvai	gývas	jáunas	núogas	sūnùs sū́nui	liáudis
glava glâvu	žȋv	jûn	nâg	sȋn	ljûdi

Literatūra

• Girdenis, A. Teoriniai lietuvių fonologiniai pagrindai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003 m.
• Pakerys, A. Lietuvių bendrinės kalbos fonetika. Vilnius: Žara, 1995 m.

Nuorodos

• Kirciavimas.lt
• Kirčiavimas lietuvių kalbos vadovėlyje „Gerbkime žodį“
• Tartis ir kirčiavimas — Valstybinės lietuvių kalbos komisijos patarimai
• Šrifto „Aistika“ tinklalapis internete
• Šrifto „Palemonas“ tinklalapis internete