Danų kalba: Skirtumas tarp puslapio versijų
S r2.5.5) (robotas Keičiama: az:Dan dili |
S robotas Pridedama: kbd:Даниэбзэ |
||
| Eilutė 86: | Eilutė 86: | ||
[[jv:Basa Denmark]] |
[[jv:Basa Denmark]] |
||
[[ka:დანიური ენა]] |
[[ka:დანიური ენა]] |
||
[[kbd:Даниэбзэ]] |
|||
[[kl:Qallunaatut]] |
[[kl:Qallunaatut]] |
||
[[ko:덴마크어]] |
[[ko:덴마크어]] |
||
03:03, 18 gegužės 2011 versija
| Danų kalba dansk | |
| Kalbama | Danijoje, Farerų salose, Grenlandijoje, Vokietijoje (Šlėzvige-Holšteine) |
|---|---|
| Kalbančiųjų skaičius | 5,5 mln. |
| Vieta pagal kalbančiųjų skaičių | - |
| Kilmė | Indoeuropiečių germanų skandinavų |
| Oficialus statusas | |
| Oficiali kalba |  Danija Farerai Grenlandija Vokietija mažumos kalba Šlėzvige-Holšteine[1] Europos Sąjunga |
| Kalbos kodai | |
| ISO 639-1 | da |
| ISO 639-2 | dan |
| ISO 639-3 | dan |
| SIL | DAN |
Danų kalba – kalba, priklausanti šiaurės germanų (skandinavų kalbų) grupei ir drauge su švedų kalba sudaranti rytinę tos grupės šaką. Iš pradžių danai gyveno pietinėje dabartinės Švedijos dalyje, Skonės provincijoje ir gretimose srityse, o Jutlandijos pusiasalis tuo metu buvo gyvenamas kitų germanų genčių, taip pat ir jutų, pagal kuriuos pavadintas ir pats pusiasalis. Ilgainiui danai iš Švedijos persikėlė į tą pusiasalį ir pamažu sudarė danų tautą, kalbėjusia savo sena atsineštine kalba. X a. danų kalba dar mažai kuo tesiskyrė nuo kitų skandinavų tarmių; žymesnis tarminės Danų kalbos skirtumas pasireiškia tik nuo XIII a. pabaigos.
Pradedant nuo XV a. danų kalbos vartojimo plotas žymiai pasikeitė. 1653 m. sutartimi Skonės ir kitas danų valdytąsias sritis galutinai priskyrus Švedijai, ilgainiui iš tų vietų buvo išstumta danų kalba, kurią pakeitė švedų kalba. Bet iš kitos pusės, iš pradžios asmeninės unijos 1397 m., o vėliau administraciniu keliu Norvegiją prijungus prie Danijos, danų kalba palaipsniui įsigalėjo ne tik to krašto literatūroje, bet ir mokyklose, spaudoje, ir kt. Tokia padėtis tęsėsi iki 1814 m., kai pagal Kylio taiką Norvegija buvo atskirta nuo Danijos.
Danų kalbos tarmių skiriamos dvi žymesnės grupės; rytinė ir vakarinė. Pirmąjai, rytinei grupei priklauso švedų kalbai artima bornholmiečių tarmė ir rytinės jutų tarmės, o antroji, vakarinė, grupė apima vakarinės jutų ir šiaurinės šlezvigiečių tarmes. Anksčiau vartojama danų Skonės tarmė maždaug nuo XVII a. vidurio priskiama švedų kalbai.
