Pijus Bielskus: Skirtumas tarp puslapio versijų
red. |
S Kai kurių rašybos, skyrybos klaidų taisymas |
||
| Eilutė 8: | Eilutė 8: | ||
Vienas iš [[Ateitininkai|Ateitininkų federacijos]] vadovų. Nuo [[1920]] m. dirbo valstybinį darbą – buvo komisijos sienai su [[Latvija]] nustatyti narys. Po metų paskirtas prezidento kanceliarijos viršininku, kuriuo išdirbo iki pat [[Raudonoji armija|Raudonosios armijos]] atėjimo [[1940]] m. Kartu jis buvo ir [[ordinų kancleris|ordinų kancleriu]] – tvarkė [[Lietuvos valstybės apdovanojimai|valstybės apdovanojimus]]. 1940 m. nuvyko pas savo brolį knygnešį [[Vincas Bielskus|Vincą Bielskų]] ir jo namuose paslėpė [[Lietuvos Nepriklausomybės Aktas|Lietuvos Nepriklausomybės Akto]] originalą, kurio tolesnis likimas nežinomas. |
Vienas iš [[Ateitininkai|Ateitininkų federacijos]] vadovų. Nuo [[1920]] m. dirbo valstybinį darbą – buvo komisijos sienai su [[Latvija]] nustatyti narys. Po metų paskirtas prezidento kanceliarijos viršininku, kuriuo išdirbo iki pat [[Raudonoji armija|Raudonosios armijos]] atėjimo [[1940]] m. Kartu jis buvo ir [[ordinų kancleris|ordinų kancleriu]] – tvarkė [[Lietuvos valstybės apdovanojimai|valstybės apdovanojimus]]. 1940 m. nuvyko pas savo brolį knygnešį [[Vincas Bielskus|Vincą Bielskų]] ir jo namuose paslėpė [[Lietuvos Nepriklausomybės Aktas|Lietuvos Nepriklausomybės Akto]] originalą, kurio tolesnis likimas nežinomas. |
||
Sovietiniais metais dirbo įvairiose pareigose, paskutinė jo darbo vieta – sodininkas Kauno J.A.Domaševičiaus tuberkuliozės sanatorijoje. |
Sovietiniais metais dirbo įvairiose pareigose, paskutinė jo darbo vieta – sodininkas Kauno J. A. Domaševičiaus tuberkuliozės sanatorijoje. |
||
{{DEFAULTSORT:Bielskus, Pijus}} |
{{DEFAULTSORT:Bielskus, Pijus}} |
||
20:09, 1 kovo 2010 versija
Pijus Bielskus (1880 m. sausio 11 d. Balsupiuose, Šunskų valsčius, Marijampolės apskritis – 1958 m. liepos 16 d. Kaune) – Romos katalikų kunigas, filosofijos mokslų daktaras, profesorius, Lietuvos Prezidento kanceliarijos viršininkas.
Biografija
Mokėsi Marijampolės gimnazijoje ir Seinų kunigų seminarijoje (SKS). 1903 m. įšventintas kunigu. 1904 m. išvyko studijuoti į Fribūro ir Liuveno universtetus. Pastarojoje aukštojoje mokykloje kartu su bendraminčiais įkūrė studentų draugiją Lietuva Belgijos Liuvene, paruošė jos įstatus. 1910 m. filosofijos mokslų daktaro laipsniu iš Liuveno universiteto grįžo į SKS ir profesoriavo joje iki 1914 m.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui pasitraukė į Rusiją ir Tambove buvo vienas iš „Žiburio“ draugijos mergaičių gimnazijos vadovų. 1918–1919 m. vėl dėstė SKS. 1919 m. birželio 16 d. kartu su kunigais Aleksandru Grigaičiu ir Justinu Staugaičiu dalyvavo Paryžiaus taikos konferencijoje, derėjosi su Vatikano atstovu kardinolu Gasparri dėl Lietuvos pripažinimo de jure.
Vienas iš Ateitininkų federacijos vadovų. Nuo 1920 m. dirbo valstybinį darbą – buvo komisijos sienai su Latvija nustatyti narys. Po metų paskirtas prezidento kanceliarijos viršininku, kuriuo išdirbo iki pat Raudonosios armijos atėjimo 1940 m. Kartu jis buvo ir ordinų kancleriu – tvarkė valstybės apdovanojimus. 1940 m. nuvyko pas savo brolį knygnešį Vincą Bielskų ir jo namuose paslėpė Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalą, kurio tolesnis likimas nežinomas.
Sovietiniais metais dirbo įvairiose pareigose, paskutinė jo darbo vieta – sodininkas Kauno J. A. Domaševičiaus tuberkuliozės sanatorijoje.