Aleksandras Grigaitis
Aleksandras Grigaitis (1877 m. gegužės 4 d. Gudaičiai, Naumiesčio apskritis – 1955 m. rugsėjo 26 d. Kaunas) – Lietuvos kunigas, daktaras, apaštališkasis protonotaras.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Baigė Seinų kunigų seminariją, Dvasinę katalikų akademiją Sankt Peterburge, Fribūro universitetą, Biblijos akademiją Jeruzalėje. Dėstė Seinų kunigų seminarijoje, nuo 1909 m. – Dvasinėje katalikų akademijoje Sankt Peterburge, nuo 1914 m. jos vicerektorius; profesorius. 1916 m. paskirtas Seinų (nuo 1926 m. Vilkaviškio) kapitulos kanauninku, nuo 1924 m. jos prelatas. 1935 m. apaštališkasis protonotaras. 1922–1940 m. Vytauto Didžiojo universiteto (iki 1930 m. Lietuvos universitetas) dėstytojas. 1922 m. Teologijos – filosofijos fakultete įsteigė Šv. Rašto Senojo Įstatymo katedrą, jai vadovo. 1920–1926 m. Kudirkos Naumiesčio, 1926–1955 m. Aukštosios Panemunės klebonas. Bendradarbiavo katalikų spaudoje.[1]
Bibliografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Senojo Įstatymo problemos: Naujų iškasenų šviesoje, 2 d. 1925 m.
- Egzegezės metodikos naujieji keliai, 1926 m.
- Bendrasis įvadas į Šv. Raštą (rankraštis)
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Aleksandras Grigaitis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 155 psl.