Aleksandras Grigaitis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Aleksandras Grigaitis (1877 m. gegužės 4 d. Gudaičiai, Naumiesčio apskritis, dab. Kudirkos Naumiestis1955 m. rugsėjo 26 d. Kaunas) – Lietuvos kunigas, daktaras, apaštališkasis protonotaras.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Baigė Seinų kunigų seminariją, Dvasinę katalikų akademiją Sankt Peterburge, Fribūro universitetą, Biblijos akademiją Jeruzalėje. Dėstė Seinų kunigų seminarijoje, nuo 1909 m. – Dvasinėje katalikų akademijoje Sankt Peterburge, nuo 1914 m. jos vicerektorius; profesorius. 1916 m. paskirtas Seinų (nuo 1926 m. Vilkaviškis|Vilkaviškio) kapitulos kanauninku, nuo 1924 m. jos prelatas. 1935 m. apaštališkasis protonotaras. 19221940 m. Vytauto Didžiojo universiteto (iki 1930 m. Lietuvos universitetas) dėstytojas. 1922 m. Teologijos – filosofijos fakultete įsteigė Šv. Rašto Senojo Įstatymo katedrą, jai vadovo. 19201926 m. Kudirkos Naumiesčio, 1926–1955 m. Aukštosios Panemunės klebonas. Bendradarbiavo katalikų spaudoje.[1]

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Senojo Įstatymo problemos: Naujų iškasenų šviesoje, 2 d. 1925 m.
  • Egzegezės metodikos naujieji keliai, 1926 m.
  • Bendrasis įvadas į Šv. Raštą (rankraštis)

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Aleksandras Grigaitis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 155 psl.