Aleksandras IV: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys

Inline

23:04, 3 sausio 2008 versija

Aleksandras IV (Alessandro IV, 181 popiežius)

Gimimo vardas	Rinaldo di Jenne dei Conti di Segni
Gimė	1199 m. Anagni, Italija
Mirė	1261 m. gegužės 25 d.
Palaidotas (-a)	Viterbo katedra
Tautybė	italas

Aleksandro IV herbas
Aleksandro IV herbas
Išrinktas	1254 m. gruodžio 12 d.
Baigė	1261 m. gegužės 25 d.

Aleksandras IV (it. Alessandro IV, tikroji pavardė Rinaldo di Jenne dei Conti di Segni, 1199 m. Anagni prie Romos - 1261 m. gegužės 25 d. Viterbo, Lacijus) – Romos katalikų bažnyčios popiežius nuo 1254 m. gruodžio 12 d. iki mirties.

Biografija

Motina buvo kilusi iš didikų Conti di Segni šeimos, jos giminaitis - popiežius Grigalius IX. 1227 m. nominuotas Ostijos ir Veletrio kardinolu - diakonu. 1254 m. gruodžio 12 d. Neapolyje išrinktas popiežiumi, konsekruotas gruodžio 20 d.

Stiprino Šv. Sosto įtaką pasaulietinei valdžiai. Rėmė elgetaujančius dominikonus ir pranciškonų ordinus, suteikė pranciškonams naujų privilegijų. 1255 m. kanonizavo Klarą Asyžietę. Kovojo su Italijoje ir Pietų Prancūzijoje plintančiomis erezijomis. 1257 m. patvirtino ir papildė popiežių Grigaliaus IX ir Inocento IV dekretus, stiprinančius inkviziciją Prancūzijoje.

1255 m. leido Lietuvos karaliui Mindaugui karūnuoti savo sūnų, tai kuriam laikui stiprino Lietuvos monarchiją. Skelbė kryžiaus žygius, iš kurių didžiausi 1256 m. ir 1258 m. buvo surengti prieš mongolus-totorius, prūsus, lietuvius, jotvingius. Vien 1257 m. išleido 16 bulių.

Organizavo pagalbą Durbės mūšį pralaimėjusiam Vokiečių ordinui. Ragino leisti kryžiaus žygiuose dalyvauti kaliniams, žadėjo jų dalyviams specialius Atlaidus. ^[1] Jo dėka Tomas Akvinietis tapo Paryžiaus universiteto dėstytoju.

Pirmtakas Inocentas IV	Popiežius 1254-1261	Įpėdinis Urbonas IV

Nuorodos

Sąrašas:Popiežiai

Šaltiniai

↑ Aleksandras IV. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001, 308 psl.

Andreotti S., La famiglia di Alessandro IV e l'abbazia di Subiaco, Ed. Monastero S. Scolastica, Subiaco 1987.

[1] Aleksandras IV. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001, 308 psl.

[1]

@@ Eilutė 20: / Eilutė 20: @@
 Stiprino Šv. Sosto įtaką pasaulietinei valdžiai. Rėmė elgetaujančius [[dominikonai|dominikonus]] ir [[pranciškonai|pranciškonų]] ordinus, suteikė pranciškonams naujų privilegijų. [[1255]] m. kanonizavo [[Klara Asyžietė|Klarą Asyžietę]]. Kovojo su [[Italija|Italijoje]] ir Pietų [[Prancūzija|Prancūzijoje]] plintančiomis erezijomis.  [[1257]] m. patvirtino ir papildė popiežių Grigaliaus IX ir [[Inocentas IV|Inocento IV]] dekretus, stiprinančius [[inkvizicija|inkviziciją]] Prancūzijoje.
-[[1255]] m. leido [[Lietuvos]] karaliui [[Mindaugas|Mindaugui]] karūnuoti savo sūnų, tai kuriam laikui stiprino Lietuvos monarchiją. Skelbė [[kryžiaus žygiai|kryžiaus žygius]], iš kurių didžiausi [[1256]] m. ir [[1258]] m. buvo surengti prieš [[mongolai|mongolus]]-[[totoriai|totorius]], [[prūsai|prūsus]], [[lietuviai|lietuvius]], [[jotvingiai|jotvingius]]. Vien [[1257]] m. išleido 16 [[bulė|bulių]].
+[[1255]] m. leido [[Lietuvos]] karaliui [[Mindaugas|Mindaugui]] karūnuoti savo sūnų, tai kuriam laikui stiprino Lietuvos monarchiją. Skelbė [[kryžiaus žygiai|kryžiaus žygius]], iš kurių didžiausi [[1256]] m. ir [[1258]] m. buvo surengti prieš [[mongolai|mongolus]]-[[totoriai|totorius]], [[prūsai|prūsus]], [[lietuviai|lietuvius]], [[jotvingiai|jotvingius]]. Vien [[1257]] m. išleido 16 [[bulė (antspaudas)|bulių]].
 Organizavo pagalbą [[Durbės mūšis|Durbės mūšį]] pralaimėjusiam [[Vokiečių ordinas|Vokiečių ordinui]]. Ragino leisti kryžiaus žygiuose dalyvauti kaliniams, žadėjo jų dalyviams specialius Atlaidus. <ref> {{VLE|I}}, 308 psl. </ref> Jo dėka [[Tomas Akvinietis]] tapo [[Paryžiaus universitetas|Paryžiaus universiteto]] dėstytoju.