Barbarosos operacija

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Šio puslapio ar jo dalies stilius neatitinka Vikipedijos kalbos standartų. Jei galite, pakoreguokite stilių, kad tiktų enciklopedijai. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.

Barbarosos operacija
Priklauso: Antrojo pasaulinio karo Rytų frontas
Data 1941 m. birželio 22 d. – 1941 gruodžio 5 d. Vieta Europinė SSRS dalis, įskaitant dabartinę Baltarusiją, Ukrainą, Moldova, Vakarinę Rusiją, Lietuvą, Latviją ir Estiją Rezultatas Taktinė Ašies pergalė, Strateginė ir operacinė Ašies nesėkmė; Sovietų Sąjunga sustabdo puolimą ir nugali Vokietiją ir jos sąjungininkus
Konflikto šalys
Trečiasis reichas Rumunijos karalystė Italijos karalystė Vengrijos karalystė Slovakija Kroatija  Suomija	Sovietų Sąjunga
Vadovai ir kariniai vadai
Adolf Hitler Ion Antonescu Carl Gustaf Emil Mannerheim	Josifas Stalinas Georgijus Žukovas Semionas Budionas Klimentas Vorošilovas Dmitrijus Pavlovas (sušaudytas)
Pajėgos
3 900 000 kareivių 4 300 tankų 4 389 lėktuvų 46 000 artilerijos	Karinė jėga frontuose: 2,9 milijonai karių Bendra karinė jėga: 5 500 000 15 000–25 000 tankų, 35 000–40 000 lėktuvų
Nuostoliai
Daugiau nei 1 000 000 karių	Per 4 500 000 karių

Operacija „Barbarosa“ (vok. Unternehmen Barbarossa) – kodinis, 1941 m. birželio 22 d., Vokietijos kariuomenės įvykdyto įsiveržimo į SSRS pavadinimas. Planavimas pradėtas 1940 m. liepos 21 d. Planas patvirtintas 1940 m. gruodžio 18 d. fiurerio direktyva Nr. 21.

Karo išvakarės

Chronologija

• 1939-08-23 Trečiasis Reichas ir SSRS pasirašė nepuolimo sutartį – Molotovo-Ribentropo paktą.
• 1939-09-01 Vokietija įsiveržė į vakarų Lenkiją, taip priartėdama prie SSRS.
• 1939-09-17 SSRS įsiveržė į rytų Lenkiją. Ne už ilgo Vokietija ir SSRS turėjo bendrą sieną, kas palengvino vokiečių būsimo įsiveržimo planavimą.
• 1939-09-27 Vokietijai nužygiavus per toli nei susitarta, Vokietija ir SSRS pasirašo "Savitarpio pagalbos ir draugystės sutartį". Pakoreguojamos įtakos zonos, Vokiečiai Lietuvą atiduoda SSRS įtakai.
• 1940-07-21 Vokietija pradeda planuoti įsiveržimą į SSRS
• 1940-12-18 A.Hitleris patvirtina įsiveržimo į SSRS planą, pavadindamas jį "Barbarosa".

Kariuomenės telkimas

Pasiruošimas operacijai prasidėjo 1940 metų pavasarį. Vokietijai labai pasitarnavo SSRS sprendimas užimti Lenkiją - tai leido vokiečiams turėti bendrą sieną su SSRS. Pajėgos pradėtos telkti 1941 metų pradžioje. Pilnai pasiruošta mūšiui buvo tų pačių metų gegužę. Armija buvo padalyta į tris grupes, judėsiančiomis trimis skirtingomis kryptimis.

Armijos grupė "Šiaurė" turėjo užimti Leningradą - istorinį centrą, miestą, kuriame, 1917 metais prasidėjo revoliucija, caro valdžią pakeitusi komunizmu. Armijos grupė "Centras" turėjo judėti link politinio centro - Maskvos, kurioje buvo įsikūrusi visa vadovybė. Armijos grupė "Pietūs" judėjo link ekonominių centrų - Kijevo, vėliau - Kaukazo regiono, kuriame buvo gausu naftos, reikalingos karui tęsti (viso karo metu vokiečiai kontroliavo tik 2% visos pasaulio naftos, tuo tarpu sąjungininkai - per 90%).

Įspėjimai Stalinui

Dar gerokai prieš įsiveržimą SSRS agentas Ričardas Zorgė pranešė, jog Vokietija telkia gausias pajėgas netoli SSRS sienos. Paskutinis jo pranešimas apie gręsiančią katastrofą buvo išsiųstas 1941 gegužės 30 d. - likus mažiau nei mėnesiui iki Vermachto įsiveržimo. Pranešime buvo rašoma, jog "Hitleris birželio 20 dieną ruošiasi prieš Sovietų Sąjungą pasiųsti 170-190 savo kariuomenės būrių, nors ataka gali vėluoti vieną ar dvi dienas." Stalinas visa tai ignoravo. Jis net laikė visus Zorgės pranešimus specialiame segtuve, pavadintame "Pavojinga ir abejotina informacija".

SSRS diktatorius nenorėjo tikėti, kad vokiečiai taip greitai sulaužys Molotovo-Ribentropo paktą. Ne gana to, jis be perstojo į Vakarus naciams siuntė grūdus, nikelį, naftą ir kitas karui tęsti būtinas medžiagas, kurios padėjo Vokietijai sėkmingai užimti Prancūziją.

Karo veiksmai

Įsiveržimas

Pirmieji Vokietijos ir jos sąjungininkių daliniai SSRS sieną kirto 1941 m. birželio 22 d., 3:15 valandą ryto, oficialaus karo dar nepaskelbus. Ne už ilgo per sieną persikėlė daugiau kaip 3.000.000 karių sudarančių 153 divizijas, 600.000 sunkvežimių (didžioji jų dalis pagaminta okupuotos Prancūzijos teritorijoje esančiose Renault gamyklose), per 3.000 tankų, 7.000 artilerijos pabūklų, daugiau kaip 3.000 lėktuvų ir apie 600-700 tūkstančių žirgų.

Per pirmąsias 24 valandas daugiau kaip 1500 SSRS lėktuvų buvo sunaikinti dar net nespėję pakilti (apie 300 numušti ore), o po savaitės Ašis jau buvo prasiskverbusi daugiau kaip 300 kilometrų į SSRS gilumą. Frontas driekėsi daugiau kaip 2.900 kilometrų. Jeigu Vokietijai ir toliau būtų pavykę išlaikyti tokį tempą, tai būtų ne tik didžiausia, bet ir greičiausiai pasibaigusi visų laikų invazija.

Toks staigus, plataus mąsto, puolimas, užklupo Sovietų Sąjungą visiškai nepasiruošusią - karių trūko visose gynybos grandyse, o karo pradžioje keturiems Raudonosios Armijos kariams vidutiniškai tekdavo vos vienas ginklas. Dėl tokios prastos kariuomenės parengties, bei SSRS generolų negebėjimo greitai priimti svarbius sprendimus, Raudonosios Armijos daliniai buvo priversti nuolat atsitraukti. Pirmosiomis savaitėmis Vermachtas nesulaukė aršaus Raudonosios Armijos pasipriešinimo. Vienintelis netikėtumas, privertęs juos kiek sulėtinti tempą buvo siaubingi SSRS keliai. Vyrai turėjo žygiuoti per smėlingus laukus ir tankias girias, nes kelių tiesiog nebuvo. Jei kur ir vingiavo koks kelias, tai ne geresnis už dulkantį žvyrkelį. Tokios kelionės, net ir nesulaukiant galingo pasipriešinimo be galo vargino karius.

Didysis Tėvynės karas

Pirmosiomis dienomis J. Stalinas buvo visiškai suglumęs ir pasimetęs. Jis net neišdrįso liaudžiai pranešti žinios, jog SSRS buvo užpulta vokiečių. Žinią visuomenei pranešė užsienio reikalų ministras Molotovas. Tik praėjus kelioms savaitėms - 1941 m. liepos 4 d. - J. Stalinas pagaliau ryžosi prabilti tautai. Kalbą jis pradėjo niekuomet iki tol jo nevartotomis frazėmis, tokiomis kaip "mano broliai ir mano seserys". Taip pat, pripažino ir dar karta paminėjo faktą, jog SSRS buvo užpulta Vokietijos. Savo kalba jis siekė įkvėpti palūžusius tautiečius, iškeldamas klausimą - ar nenugalima vadinamos vokiečių armijos iš tiesų neįmanoma įveikti? Vermachtą, diktatorius lygino su Napoleono kariuomene, kuri taip pat buvo vadinama nenugalima.

Stalinas liepė rusams ir kitiems Sovietų Sąjungos gyventojams nepalūžti, noriai mobilizuotis, o esantiems šalia fronto linijos - palikti savo namus, juos sudeginti ir sunaikinti viską, kuo tik priešas galėtų pasinaudoti. Savo kalbos metu jis taip pat pirmą kartą pavartojo frazę "Didysis Tėvynės karas", siekdamas įkvėpti palūžusią tautą. Netrukus tūkstančiai savanorių iš visos SSRS (daugiausiai rusai), ėmė sparčiai mobilizuotis, o Uralo kalnyne esantys pramonės centrai, gaminantys amuniciją, ginklus ir kitą karinę techniką ėmė veikti visu pajėgumu, ištisą parą.

Rytų frontas 1941 m. birželio 22 d. – rugpjūčio 25 d.

T-34 ir BM-13

Kuo toliau į SSRS gilumą Vermachtas žygiavo, tuo daugiau problemų iškildavo - frontas taip išsiplėtė ir nutolo nuo Vokietijos, kad dalinius tapo vis sunkiau aprūpinti amunicija, maistu ar medikamentais. Pasipriešinimas taip pat nuolat didėjo. Tačiau didžiausias netikėtumas pirmaisiais karo mėnesiais buvo naujas SSRS tankas - T-34 - turintis gerus šarvus ir galingą pabūklą, be to, dėl nedidelės masės (svėrė 30 tonų) ir konstrukcijos, buvo greitas ir manevringas. Paprastas dizainas leido tanką pagaminti greitai ir pigiai. Ilgą laiką prieš T-34 vokiečiai teturėjo vienintelį ginklą - 88 mm artilerijos pabūklą.

Kitas vokiečių nemėgstamas SSRS naudotas ginklas buvo BM-13, dažnai vadinti "Stalino vargonais" arba "Katiuša". Šie sunkvežimiai, ant kurių buvo pritvirtinti galingi artilerijos pabūklai be perstojo bombardavo vokiečių įtvirtinimus. Abu SSRS ginklai - tankas T-34 ir "Katiuša" buvo pigūs ir greitai pagaminami, todėl jie buvo labai populiarūs ir dažnai naudojami. Visgi, Vermachtas turėjo geriau ginkluotą armiją, o kariai ir generolai per dvejus karo metus Vakarų Europoje buvo sukaupę milžinišką patirtį, tad net tokie netikėtumai kaip T-34 ar BM-13 sugebėjo tik šiek tiek sulėtinti masišką ir labai intensyvų vokiečių puolimą.

Karas pradeda strigti

Prūsų kilmės vokiečių generolo Guderiano išrastas Žaibo karas (vok. Blitzkrieg), puikiai pasiteisinęs kampanijoje prieš Prancūziją, pirmaisiais mėnesiais vykdant operaciją "Barbarosą" atnešė neįtikėtinų rezultatų - per mažiau kaip mėnesį (iki 1941 m. liepos 9 d.), vokiečių kariuomenė užėmė Smolenską, Kijevą, bei apsupo Leningradą. Iki Maskvos teliko 315 kilometrų. Tačiau nuolat didėjant SSRS pasipriešinimui, o fronto linijai be perstojo plečiantis ir tolstant nuo Vokietijos, karas ėmė strigti. Kai kurie generolai nuo pat pradžių nepalaikė A. Hitlerio idėjos pulti trim kryptimis, mat toks puolimas fronto liniją padaro milžinišką, kas kelia rimtų armijų aprūpinimo problemų.

Vis dėlto, įvertinęs esamą padėtį, Hitleris priėmė sprendimą nepulti Maskvos, nuo kurios vokiečius teskyrė kiek daugiau nei 300 kilometrų, o visas pajėgas siųsti į Ukraina, kurioje gausu grūdų ir kitų maisto produktų. Savo sprendimą jis grindė tuo, jog jei Vokietija ir toliau laikysis esamo plano, kariai mirs iš bado, kaip kad mirė ankstesniame kare. Visa Ukraina buvo užimta rudenį. Būtent tuomet - kai Vermachtas vėl patraukė link Maskvos, prasidėjo Rusiškas ruduo - nuolat lyjantys lietūs žemę pavertė nepravažiuojamu purvynu, kuriame strigo visa vokiečių technika - motociklai, sunkvežimiai, net tankai. Daliniai, vietoj įprastinių 30-50 kilometrų per dieną sugebėdavo įveikti tik 5-8 km. Puolimas, dėl oro sąlygų, ėmė be galo vėluoti.