Sniegbačiai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Pora šiuolaikinių sniegbačių

Sniegbačiai, arba sniegbridžiai (angl. Snowshoes, rus. Снегоступы) – tai didesnio ploto ant įprastų batų tvirtinamas apavas, kuris padeda negrimzti brendant per gilų sniegą, sumažina slydimą einant ledu. Priešingai nei slidėmis, jais ne šliuožiama, o einama. Po sniegbačio akytu pagrindu suspaudžiamas purus sniegas, atlaikantis einančiojo svorį, be to, jis neleidžia slysti net ir judant įkalne.

Šiandien snieguotose vietovėse keliaujama lengvais ir patogiais sniegbačiais. Jie gali būti gaminami tvirtos duraliuminio ar plastiko konstrukcijos, su greito uždėjimo ir nuėmimo sistema, pritaikomi įvairaus dydžio batams, specialiais dantukais sukibimui su ledu ir sniegu pagerinti. Šiuolaikiniai sniegbačiai būna įvairių formų, priklausomai nuo kultūrinių ir praktinių veiksnių. Beveik apskrita forma tinkamiausia įveikti giliam puriam sniegui. Siauresni, daug ilgesni sniegbačiai tinkamesni greitai judėti, net ir bėgti.

Tradicinio sniegbačio išorinis rėmas lankstus ir stangrus, medinis. Vidinis tinklelis, arba varstis, pinamas iš elnio, briedžio ar karibaus, nelygu vietovė, odos. Sniegbačiai dėvimi ant minkštų mokasinų su auleliais, dažniausiai pasiūtų iš kailio. Prie batų tvirtinami suvarstomais odiniais raišteliais.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ėjimą sniegu palengvinančios priemonės pradėtos žmogaus naudoti senovėje, kai jis susidūrė su sniego pusnimis, t. y. paleolite. Sniegbačiai minimi Šiaurės Amerikos kolonizavimo pradžios aprašymuose. Taip pat buvo būdingi Sibiro tautoms, pavyzdžiui, čiukčiams, jakutams.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka