Sinologija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Sinologija – tarpdisciplininė mokslo šaka, tyrinėjanti Kiniją (visų pirma – kultūrinę Kiniją) bei sinosferą. Priklauso orientalistikos mokslų krypčiai. Sinologijos mokslo sferai priklauso Kinijos kultūros ir istorijos, kinų kalbos tyrimai, iš Kinijos kilusių religijų (konfucianizmas, daoizmas, kinų liaudies religija) nagrinėjimas, kinų filosofijos supratimas. Taip pat nagrinėjami ir šiuolaikinės Kinijos kultūriniai, politiniai, ekonominiai pokyčiai.

Vakaruose pirmosios žinios apie Kiniją daugiausia atėjo XIII-XIV a. iš keliautojų Marko Polo bei Ibn Batutos aprašymų. Daugiau informacijos apie Kiniją sužinota nuo XVI a., kuomet portugalų jėzuitai šioje šalyje ėmė steigti savo misijas (Makao). Švietimo amžiuje Vakaruose pradėta domėtis kinų filosofija, estetika, teise, etika. Tuo laikotarpiu Kinija dažnai vakaruose vaizduota kaip išminties kraštas ir priešintas neseniai iš tamsiųjų amžių išėjusiai Europai.

1732 m. misionierius Matteo Ripa Neapolyje įsteigė kinų institutą, iš kurio vėliau išsivystė Neapolio Rytų studijų universitetas. Ripa dirbo imperatoriaus Kangsi rūmuose, o grįžęs į Europą su savimi atsigabeno 4 kinus krikščionis, kurie ėmėsi mokyti kinų kalbos. 1814 m. Prancūzijos kolegijoje atidarytas Kinijos padalinys, kuriame savamokslis kinų kalbos profesorius Jean-Pierre Abel-Rémusat ėmė dėstyti sinologiją. Rusijoje sinologijos pradininku laikomas Nikita Bičiurinas, kuris dirbo misionieriumi Pekine, išmokęs kinų kalbos ėmėsi versti kinų rankraščius.

Lietuvoje sinologija dėstoma Vilniaus universiteto orientalistikos centre, ir VDU Kultūros studijų ir etnologijos katedroje, tyrimai vykdomi VDU Azijos studijų centre, taip pat veikia KLR dėka įsteigtas Konfucijaus institutas, kviečiantis kinų kalbos dėstytojus iš Kinijos.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]