Sevenai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Sevenai
Sevenų kraštovaizdis
Sevenų kraštovaizdis
Žemynas Europa
Šalys Prancūzijos vėliava Prancūzija
Aukščiausias taškas Lozero kalnas (1702 m)
Koordinatės 44°25′ š. pl. 3°44′ r. ilg. / 44.417°š. pl. 3.733°r. ilg. / 44.417; 3.733Koordinatės: 44°25′ š. pl. 3°44′ r. ilg. / 44.417°š. pl. 3.733°r. ilg. / 44.417; 3.733
Uolienos granitas, gneisas, skalūnas ir kt.
Commons-logo.svg Vikiteka: SevenaiVikiteka

Sevenai (pranc. Cévennes) – Prancūzijos pietuose stūksantys kalnai, Centrinio Masyvo pietrytinė dalis. Iškyla iki 1702 m aukščio (Lozero kalnas). Kalnai sudaryti daugiausia iš granito, gneiso, skalūno, filito, kai kur – iš vulkaninių uolienų. Viršūnės sudūlėjusios, rytiniai ir pietiniai šlaitai statūs, išraižyti gilių upių slėnių (Hero, Garo, Sezo, Ardešo), leidžiasi į Ronos slėnį ir Langedoko žemumą, šiauriniai ir vakariniai – lėkšti. Kalnai sudaro Atlanto vandenyno–Viduržemio jūros vandenskyrą.

Sevenų šlaitai apaugę kaštonų ir bukų, spygliuočių miškais, alpinėmis pievomis; rytiniuose ir pietiniuose slėniuose auginami vynmedžiai, alyvmedžiai, vaismedžiai.[1] 1970 m. didžiuma kalnų įtraukti Sevenų nacionalinį parką (2011 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldą).

Vietovardis keltiškas, kilęs iš galų Cebenna. Strabono „Geografijoje“ kalnai minimi kaip sen. gr. Κέμμενων. Pavadinimas galimai reiškia „nugaros kalnas“ (plg. bret. kein 'nugara' ir gal. beinn 'kalnas').[2]

Kalnai gyvenami nuo priešistorinių laikų. Rasta nemažai ~III tūkstm. pr. m. e. megalitinių statinių (akmenų ratų, dolmenų, menhyrų; didžiausia santalka – Blando komunoje). XVII–XVIII a. Sevenuose užsiliko prancūzų protestantų (hugenotų), kurie likusioje šalies dalyje buvo priversti bėgti. Šie Sevenų hugenotai dar vadinti kamizarais, išlikę iki šių dienų. Kai kuriose Sevenų vietovėse (prie Lozero kalno) tebepraktikuojama tradicinė ganyklinė gyvulininkystė.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Cévennes. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003
  2. Kenneth White; Daniel Faure; Michelle Sabatier (1998). Cévennes. Renaissance Du Livre. pp. 11