Sentinelai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Sentinelai
Gyventojų skaičius ? (~500)
Populiacija šalyse Indijos vėliava Indija (Andamanų salos)
Kalba (-os) sentinelų
Religijos prigimtinė (andamaniečių mitologija)
Giminingos etninės grupės turbūt kiti andamaniečiai

Sentinelai – andamaniečių tauta, gyvenanti Andamanų salose, Šiaurės Sentinelo saloje, esančioje už 50 km į vakarus nuo Port Blero (Indija). Tai viena iš nedaugelio tautų, tebegyvenančių visiškoje atskirtyje nuo šiuolaikinio pasaulio. Kaip ir kiti andamaniečiai, Indijos valdžios priskirti „adivasiams“. Apie sentinelų kalbą nieko nežinoma – greičiausiai gimininga kitoms Andamanų kalboms, nors kitiems andamaniečiams neperprantama.

Sentinelų gyventojų skaičius nežinomas. Įvairūs apskaičiavimai teikia labai skirtingus duomenis – nuo 15 iki 500 žmonių. Indijos vyriausybė surašymus atliko tik iš didelio atstumo, tad jų teikiami duomenys (39 – 2001 m.[1], 15 – 2010 m.[2]) nėra tikslūs.

Sentinelai, kaip ir kiti andamaniečiai, yra labai tamsios odos, mažo ūgio (melanezinė rasė), galimai giminingi kitoms pigmėjiškoms Azijos tautoms („negritams“).

Būdas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Apie sentinelų gyvenimo būdą žinoma labai mažai, tačiau jis perdėm nesiskiria nuo kitų aplinkinių tautų – jie užsiima medžiokle, rankiojimu, žuvų ir kitų jūros gyvių (vėžlių, moliuskų) gaudymu; jokių žemdirbystės požymių nepastebėta. Šaltkalvystės būdu apdirba jūros atnešamus metalo gabalus ir nuolaužas – pvz., XX a. devintajame dešimtmetyje į salos rifą sudužo du prekybiniai laivai: sentinelai dalį jų metalo atsigabeno ir panaudojo savo reikmėms. Plačiai naudoja lankus ir strėles – skirtingo pobūdžio antgaliai naudojami medžioklei ir žvejybai. Strėlės ilgos (~1 m), antgaliams naudojamas metalas. Lankai dideli, virš 3 m ilgio. Žvejybai naudoja harpūnus, ietis, turi peilių. Kaip įrankius naudoja vedegas, akmenines girnas, krepšius, bambukines ir medines talpyklas. Žvejybai naudoja tinklus, plaukioja nedidelėmis kanojomis su atramomis, tinkamomis lagūnai, bet ne atvirai jūrai. Būstai – nedidelės trobelės be šoninių sienų, dengtos palmių lapais.

Ryšiai su sentinelais[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmas ryšys su sentinelais bandytas užmegzti 1880 m. sausį, kai į salą išsiruošė ginkluota britų ekspedicija, vadovaujama vietos administratoriaus Moriso Portmano. Britai siekė ištirti salą ir užmegzti ryšius su vietiniais naudojant įsigalėjusią praktiką – paimti vieną čiabuvį įkaitu, apdovanoti, maitinti ir paleisti atgal, kad šis palenktų visą gentį. Pirmojo išsilaipinimo metu Portmanas pakrantėje rado tik senyvą porą ir 4 vaikus – kiti, pastebėję atėjūnus, pasitraukė į džiungles. Paėmę įkaitus, britai juos nugabeno į Port Blerą. Senoliai tuojau mirė (matyt, nuo gautos ligos, kuriai neturėjo imuniteto), o vaikai buvo apdovanoti ir paleisti atgal į salą, kur tuoj pasitraukė į džiungles. Po to karto britai į salą nebegrįžo, ir ilgą laiką jokių bandymų užmegzti tolimesnius ryšius nebuvo atlikta.[3]

1967 m. pradėta Indijos vyriausybės programa užmegzti ryšius su sentinelais, vadovaujama antropologo, gentinės gerovės direktoriaus Triloknatho Pandito. Pirmoji ekspedicija buvo lydima karinio laivyno ir policijos pajėgų – visi saliečiai atsitraukė į džiungles, ir joks ryšys nebuvo užmegztas. Vėliau tyrinėtojai prisišvartavo prie rifo ir valtelėmis karts nuo karto plaukė į pakrantę, bet palaikė atstumą ir mėtė į vandenį dovanas. Jei sentinelai pasitraukdavo į džiungles, tada tyrinėtojai palikdavo dovanas pakrantėje. 1970 m. antropologų grupė susidūrė akis į akį su būreliu sentinelų – nors jie buvo priešiškai nusiteikę, priėmė siūlomą žuvį, vėliau kurį laiką tvyrojo įtampa buvo šūkčiojami neaiškūs žodžiai, tada moterys su savo vyrais ėmė lytiškai santykiauti, o paskui atsitraukė į džiungles.[4]

1974 m. National Geographic ekspedicija atvyko į salą, siekdama nufilmuoti dokumentinį filmą „Žmogus, ieškantis žmogaus“ (Man in Search of Man). Atėjūnus lydėjo karinio laivyno kariai bei fotografas. Motorinei valčiai priplaukus prie salos, vietiniai pasirodė iš džiunglių ir paleido į atėjūnus strėlių krušą. Atsitraukę saugiu atstumu, pareigūnai pakrantėje padėjo dovanų – plastikinę mašinytę, keletą kokoso riešutų, surištą gyvą kiaulę, lėlę, keletą aliuminių indų. Sentinelai vėl paleido strėles, sužalojo filmo režisierių. Kiaulę ir lėles užkasę, su savimi pasiėmė indus ir kokosus.[5] Vėliau porą kartų (~1980 m.) bandyta užmegzti kalbinį ryšį – buvo paimtas kaimyninės ongių tautos žmogus, tačiau jam sentinelų kalbos suprasti nepavyko, o vietiniai vėl buvo nusiteikę priešiškai. 1981 m. Honkongo žvejybinis laivas su 28 žmonių įgula užstrigo prie Šiaurės Sentinelo salos – čiabuviai strėlių šūviais nuolat grasino pulti, tad jūreivius išgelbėjo sraigtasparnis. XX a. pab. sentinelai pradėjo prisileisti atvykėlius į krantą, bet po trumpo draugiškumo puldavo strėlėmis. 1996 m. Indijos vyriausybė dėl pavojaus tiek tyrėjams (panašiu būdu džaravai pražudė kelis atvykėlius), tiek čiabuviams (dėl ligų) programą nusprendė nutraukti.

Panašu, kad sentinelai smarkiai nenukentėjo nuo Indijos vandenyno cunamio ir sugebėjo pasiekti aukštesnes salos vietas. Po kelių dienų buvo atsiųstas sraigtasparnis patikrinti padėties, tačiau tuoj prieš jį stojo ginkluotas sentinelų karys. 2006 m. sentinelai nužudė porą žvejų, salos apylinkėse rankiojusių krabus ir patekusių ant seklumos. Indijos pakrančių apsaugai atvykus paimti velionių kūnų, sentinelai atsakė strėlių kruša.[6]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Enumeration of Primitive Tribes in A&N Islands: A Challenge
  2. List of notified Scheduled Tribes
  3. The Forbidden Island
  4. Weber, George (2005), „Chapter 12“, The Andamanese
  5. Pandya, Vishvajit (2009). In the Forest: Visual and Material Worlds of Andamanese History (1858–2006). University Press of America
  6. „Stone Age tribe kills fishermen who strayed on to island“. The Telegraph, 8 February 2006.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]